Norvegiją rugpjūčio 28-osios rytą pasiekė skaudi žinia – mirė karalius Haraldas V. Vienas ilgiausiai Europoje valdžiusių monarchų išėjo būdamas 89-erių. Apie jo mirtį oficialiai pranešė Norvegijos karališkieji rūmai.
Karalius mirė penktadienio rytą, 6.35 val. vietos laiku, Oslo universitetinės ligoninės „Rikshospitalet“ padalinyje.
Karališkųjų rūmų pranešime nurodoma, kad Haraldas V išėjo ramiai.
Žinia apie monarcho mirtį iš karto pasklido po visą šalį. Prie Karališkųjų rūmų Osle žmonės pradėjo nešti gėles ir taip pagerbti žmogų, kuris Norvegijos soste praleido daugiau nei tris dešimtmečius.
Paskutinėmis dienomis dėl Haraldo V sveikatos buvo nerimaujama vis labiau.
Rugpjūčio 17 dieną monarchas buvo paguldytas į ligoninę. Jis buvo gydomas dėl komplikacijų, atsiradusių po hemolizinės anemijos gydymo, o vėliau jo būklę dar labiau apsunkino bakterinė infekcija kraujyje.
Situacija tapo itin rimta.
Ketvirtadienį Karališkieji rūmai informavo, kad karaliaus būklė dar labiau pablogėjo ir yra labai sunki. Karališkosios šeimos nariai vyko į ligoninę būti šalia Haraldo.
Per paskutines 24 valandas iki jo mirties karalių aplankė artimiausi šeimos nariai.
Penktadienio rytą atėjo žinia, kurios Norvegija bijojo.
Haraldas V mirė.
Jam buvo 89 metai.
Karaliaus mirtį patvirtino ne tik Karališkieji rūmai, bet ir Norvegijos vyriausybė. Premjero biuras paskelbė, kad monarchas mirė rugpjūčio 28 dieną 6.35 val.
Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Støre, reaguodamas į žinią, pareiškė, kad gedulas apėmė visą šalį.
Savo pareiškime jis pabrėžė Haraldo V daugiau nei tris dešimtmečius trukusią tarnystę Norvegijai ir jo gebėjimą būti kartu su visuomene ne tik džiaugsmingomis, bet ir pačiomis sunkiausiomis akimirkomis.
Haraldas V gimė 1937 metų vasario 21 dieną.
Jis buvo pirmasis Norvegijoje gimęs šalies karalius nuo XIV amžiaus – detalė, suteikusi jo istorijai ypatingą simbolinę reikšmę.
Jo gyvenimas nuo pat vaikystės buvo glaudžiai susijęs su dramatiškais Europos istorijos įvykiais.
Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinei Vokietijai užpuolus Norvegiją, būsimasis karalius kartu su šeima turėjo palikti savo šalį. Dalį vaikystės jis praleido Jungtinėse Valstijose, o į Norvegiją grįžo pasibaigus karui.
Tačiau prieš tapdamas monarchu Haraldas išgyveno ir asmeninę istoriją, kuri anuomet tapo tikru išbandymu karališkajai šeimai.
Jo mylimoji Sonja Haraldsen nebuvo kilusi iš karališkosios ar aristokratų šeimos.
Haraldas daugelį metų laukė galimybės ją vesti ir galiausiai meilė nugalėjo griežtas to meto karališkąsias tradicijas. Pora susituokė 1968 metais.
Sonja vėliau tapo Norvegijos karaliene.
1991 metų sausį, mirus jo tėvui karaliui Olavui V, Haraldas paveldėjo sostą ir tapo Norvegijos karaliumi.
Taip prasidėjo daugiau nei 35 metus trukęs jo valdymo laikotarpis.
Per tuos dešimtmečius Norvegija smarkiai keitėsi.
Keitėsi ir pati monarchija.
Haraldas buvo laikomas monarchu, padėjusiu karališkajai šeimai tapti artimesnei visuomenei. Jis stengėsi išsaugoti tradicijas, tačiau kartu prisitaikyti prie modernėjančios Norvegijos.
Žmonės jį pažino ne tik kaip oficialų valstybės vadovą.
Jis keliavo po šalį, lankė mažesnius miestus ir regionus, dalyvavo daugybėje viešų renginių bei atstovavo Norvegijai užsienyje.
Tačiau bene labiausiai jo vaidmuo išryškėdavo tada, kai šaliai tekdavo išgyventi tragedijas.
Po 2011 metų liepos 22-osios teroro išpuolių Haraldas kartu gedėjo su visa Norvegija. Premjeras Støre, atsisveikindamas su monarchu, būtent šį momentą išskyrė kaip vieną pavyzdžių, kai karalius gebėjo rasti žodžius, padėjusius žmonėms jaustis vieningiems.
Karaliaus valdymą lydėjo jo pirmtakų šūkis – „Viskas dėl Norvegijos“.
Šiuo principu vadovavosi ir jo tėvas Olavas V, ir senelis Haakonas VII.
Haraldas šią tradiciją išlaikė visą savo valdymo laikotarpį.
Pastaraisiais metais monarcho sveikata vis dažniau kėlė nerimą.
2024 metais kelionės Malaizijoje metu Haraldas buvo paguldytas į ligoninę dėl infekcijos. Tuomet jam buvo įdėtas laikinas širdies stimuliatorius, o sugrįžus į Norvegiją – nuolatinis.
Po šių sveikatos problemų buvo paskelbta, kad karalius sumažins oficialių pareigų skaičių.
Tačiau atsisakyti sosto Haraldas neketino.
Jis laikėsi pozicijos, kad karaliaus priesaiką davė visam gyvenimui.
Ir būtent taip galiausiai nutiko.
Haraldas V liko Norvegijos karaliumi iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
Jo mirtis reiškia ne tik vieno žmogaus netektį, bet ir visos Norvegijos monarchijos naujo etapo pradžią.
Sostas pereina jo sūnui Haakonui. Norvegijos vyriausybė taip pat paskelbė, kad po Haraldo mirties bus surengtas neeilinis Valstybės tarybos posėdis Karališkuosiuose rūmuose su naujuoju karaliumi.
Tuo metu Haakono dukra Ingrid Alexandra tampa naująja sosto įpėdine.
Taigi Norvegijos karališkojoje šeimoje prasideda istorinė permaina.
Tačiau pirmosiomis valandomis po Haraldo mirties dėmesys krypsta ne į titulus ar oficialias procedūras.
Norvegija atsisveikina su žmogumi, kuris soste buvo nuo 1991 metų.
Su karaliumi, kuris matė šalį keičiančius istorinius įvykius.
Su monarchu, kuris pats vaikystėje patyrė karą ir tremtį, vėliau pasirinko meilę nepaisydamas to meto karališkųjų tradicijų, o galiausiai daugiau nei tris dešimtmečius atstovavo savo valstybei.
Karališkųjų rūmų žinia buvo trumpa, tačiau jos reikšmė Norvegijai – milžiniška.
Haraldas V ramiai mirė ligoninėje penktadienio rytą.
Jam buvo 89-eri.
O prie rūmų Osle jau guldomos gėlės žmogui, kurio gyvenimas ir valdymas tapo svarbia šiuolaikinės Norvegijos istorijos dalimi.
