Desertų kūrėjos ir turinio autorės Liucinos Rimgailės virtuvėje paprastumo tikėtis būtų sunku. Maisto gaminimas jai yra ne tik kasdienė būtinybė, bet ir svarbi profesinio gyvenimo dalis, todėl namuose susikaupė gerokai daugiau virtuvės reikmenų nei įprastoje šeimoje.
Pati Liucina neslepia – jos virtuvės arsenale yra daugiau nei 20 skirtingų gaminimo ir kepimo indų. Ir visa tai reikia kažkur sutalpinti, nors pati virtuvė nėra didelė.
Atrodytų, kad tokiomis sąlygomis palaikyti idealią tvarką turėtų būti tikras iššūkis.
Tačiau Liucina atrado savo sistemą.
Vienas svarbiausių jos privalumų – greta virtuvės esantis sandėliukas.
Būtent ten keliauja didesni kepimo indai, nerūdijančio plieno dubenys, įvairios kepimo formos ir tie reikmenys, kurių kasdien neprireikia.
O tai, kas lieka virtuvėje, turi savo vietą.
Liucina stengiasi daiktus rūšiuoti pagal jų paskirtį, dydį ir formą.
Tokia sistema, pasak jos, leidžia išspręsti iš karto dvi problemas – daiktai neišsimėto, o prireikus konkretaus indo ar įrankio nereikia ilgai jo ieškoti.
Be to, tinkamai surūšiuoti virtuvės reikmenys užima mažiau vietos.
Tai ypač svarbu žmogui, kuris virtuvėje turi ne kelis, o dešimtis skirtingų indų.
Vis dėlto galima pagalvoti, kad didžiausią chaosą Liucinos namuose sukelia būtent puodai, keptuvės ar kepimo formos.
Pasirodo – visai ne.
Tikroji problema prasideda tada, kai ant stalviršio atsiranda produktai.
Kasdien gaminant maistą tai būna įvairūs prieskoniai ir jų pakuotės.
O kai Liucina imasi desertų, situacija tampa dar sudėtingesnė.
Miltai.
Cukrus.
Kakava.
Skirtingų dydžių ir formų pakuotės.
Vieni maišeliai stovi stabiliai, kiti virsta, treti pradeda byrėti.
Ir tvarkingas stalviršis labai greitai gali pavirsti į tikrą konditerinį chaosą.
Tačiau būtent čia Liucina turi sprendimą, kurį pati apibūdino itin linksmai.
Ji save vadina „dėžučių karaliene“.
Pasirodo, įvairiausi indeliai ir dėžutės jos virtuvėje atlieka itin svarbų vaidmenį.
Liucina mėgsta skirtingų dydžių maisto laikymo indus, į kuriuos galima perkelti produktus iš nepatogių originalių pakuočių.
Ji taip pat naudoja užspaudžiamus stiklinius indus.
Mažiausiuose atsiduria druska ir įvairūs prieskoniai.
Vidutinio dydžio induose – kruopos.
Tačiau jų paskirtis tuo nesibaigia.
Kai pagaminama daugiau deserto įdaro, naminio riešutų kremo, pesto ar įvairių užtepėlių, likučiai taip pat keliauja į skaidrius indelius.
Liucinai toks sprendimas patinka dėl dviejų priežasčių.
Pirmiausia – praktiškumas.
Skaidriame inde iš karto matyti, kas jame yra ir kiek produkto liko.
Antra – estetika.
Virtuvė atrodo gerokai tvarkingesnė, kai vietoje daugybės skirtingų pakuočių produktai laikomi vienodo principo induose.
Tačiau net žmogus, save vadinantis „dėžučių karaliene“, savo virtuvėje turi neišspręstų problemų.
Liucina atvirai prisipažino, kad šiuo metu jai labiausiai praverstų papildomos lentynos su stalčiukais.
Yra ir dar vienas darbas, kurį ji vis atidėlioja.
Prieskonių tvarkymas.
Liucina norėtų, kad visi jie būtų sudėti į atskirus indelius.
Idėją ji turi.
Žino ir tai, kaip norėtų viską organizuoti.
Trūksta tik vieno – laiko.
Juokaudama Liucina net prisipažino, kad jeigu kas nors šį darbą atliktų už ją, ji tikrai padėkotų.
Panaši situacija ir su biriais produktais.
Cukrus, miltai ir kiti ingredientai taip pat galėtų būti sudėti į atskirus indus, tačiau kasdienybėje vis atsiranda svarbesnių darbų.
Šis prisipažinimas parodo ir kitą Liucinos virtuvės pusę.
Nors iš šalies profesionaliai su maistu dirbančio žmogaus namai gali atrodyti kaip idealiai sutvarkyta erdvė, realybėje problemos čia labai panašios į tas, su kuriomis susiduria daugelis.
Per daug pakuočių.
Per mažai vietos.
Prieskoniai, kuriuos seniai planuojama surūšiuoti.
Ir stalčius, kurį „vieną dieną“ būtinai reikės sutvarkyti.
Tik Liucinos atveju visko yra gerokai daugiau.
Juk maisto gaminimas ir desertai yra jos profesinio gyvenimo dalis.
Todėl daugiau nei 20 skirtingų kepimo bei gaminimo indų nėra vien spontaniškai sukaupta kolekcija – daugelis jų reikalingi skirtingoms kulinarinėms užduotims.
Interjero dizainerė Toma Laucienė taip pat atkreipė dėmesį į vieną pagrindinių tvarkingos virtuvės principų – daiktai turi būti laikomi ten, kur jų iš tiesų reikia.
Tam gali padėti vadinamoji virtuvės trikampio teorija.
Jos centre – trys pagrindinės zonos: šaldytuvas, plautuvė ir kaitlentė.
Būtent tarp jų žmogus gamindamas juda dažniausiai.
Todėl indų, maisto produktų, prieskonių ir virtuvės įrankių vietas verta planuoti pagal tai, kuriame gaminimo etape jų prireikia.
Pavyzdžiui, jeigu konkretus įrankis naudojamas beveik kiekvieną kartą ruošiant maistą, nėra daug prasmės slėpti jo sunkiai pasiekiamoje spintelėje.
O retai naudojamos kepimo formos gali keliauti į aukštesnes lentynas ar atskirą sandėliavimo vietą.
Liucina būtent tokį principą ir pritaikė savo namuose.
Kas naudojama rečiau – keliauja į sandėliuką.
Kas reikalinga dažniau – lieka virtuvėje.
Dar vienas svarbus principas – kiekvienai daiktų grupei suteikti konkrečią vietą.
Atskira lentyna mėgstamoms lėkštėms.
Stalčius pjaustymo lentelėms.
Vieta užkandžiams.
Atskiras stalčius maisto indeliams.
Tokiu būdu virtuvėje ne tik lengviau palaikyti tvarką – galima greičiau rasti tai, ko reikia.
Skaidrūs indai taip pat turi akivaizdų privalumą.
Atidarius spintelę ar šaldytuvą iš karto galima pamatyti jų turinį.
Tai aktualu ir Liucinai, kuri juose laiko ne tik sausus produktus, bet ir įvairius savo pagamintus kremus, pesto ar užtepėles.
Kai virtuvė nedidelė, dar vienu sprendimu gali tapti sienų išnaudojimas.
Interjero dizainerė siūlo trūkstant vietos lentynose ar stalčiuose dalį dažnai naudojamų reikmenų perkelti ant sieninių laikymo sistemų – naudoti skersinius, kabliukus ar magnetinius laikiklius.
Taip stalviršis gali likti laisvesnis.
O būtent laisvas stalviršis yra itin svarbus aktyviai gaminančiam žmogui.
Ypač tada, kai ruošiami desertai.
Užtenka pradėti vieną receptą ir ant stalo akimirksniu atsiranda miltai, cukrus, kakava, dubenys, mentelės, kepimo formos ir kiti ingredientai.
Todėl kiekvienas papildomas laisvas centimetras tampa vertingas.
Liucinos pasakojimas atskleidžia ir gana paprastą taisyklę – norint turėti tvarkingą virtuvę nebūtina turėti milžiniškos erdvės.
Jos pačios virtuvė yra kompaktiška.
Svarbiau nuspręsti, kurie daiktai iš tikrųjų turi būti po ranka.
Jeigu kažkas naudojama retai, tai nebūtinai turi užimti vertingiausią vietą pagrindinėse spintelėse.
Jeigu vienos kategorijos produktų daug – verta juos laikyti kartu.
Jeigu pakuotės nuolat virsta ir byra – galima jas pakeisti patogesniais indais.
Skamba paprastai, tačiau būtent tokie maži sprendimai galiausiai sukuria sistemą.
O Liucinos atvejis parodo, kad net profesionaliai su maistu dirbančio žmogaus virtuvė nėra tobula.
Ji turi daugiau nei 20 gaminimo bei kepimo indų.
Turi sandėliuką, kuriame slepiasi didesni reikmenys.
Turi daugybę dėžučių.
Turi savo rūšiavimo sistemą.
Bet vis dar turi ir nesutvarkytus prieskonius.
Ir būtent todėl jos prisipažinimas apie „dėžučių karalienę“ skamba taip žemiškai.
Už gražių desertų ir profesionaliai atrodančių patiekalų slypi tokia pati kasdienė problema, pažįstama daugeliui – kaip padaryti, kad virtuvėje viskas pagaliau turėtų savo vietą.
Liucina, panašu, didžiąją dalį atsakymo jau atrado.
Rūšiuoti.
Atskirti dažnai ir retai naudojamus daiktus.
Produktus perkelti į patogius indus.
Ir nebijoti pripažinti, kad net „dėžučių karalienės“ virtuvėje vis dar yra stalčių, kurie laukia savo eilės.
