Edukologė, socialinių mokslų daktarė ir verslininkė Austėja Landsbergienė įrodė, kad pradėti įgyvendinti seną svajonę niekada nėra per vėlu. Būdama 48-erių ji pasiekė tikslą, kuriam prireikė beveik septynerių metų atkaklaus darbo – iškovojo juodąjį kiokušin karatė diržą.
Tačiau už šio pasiekimo slypi kur kas daugiau nei egzaminas ar naujos spalvos diržas.
Austėjai karatė tapo disciplina, gyvenimo būdu ir savotišku išbandymu sau pačiai.
Ji pasakoja, kad kovos menai ją žavėjo dar vaikystėje. Augdama Austėja mėgo Bruce’o Lee ir Jackie Chano filmus, o jų herojai jai atrodė ne tik fiziškai stiprūs – jie tarsi rodė, kiek daug žmogus gali pasiekti lavindamas savo kūną ir protą.
Vis dėlto pati Austėja pabrėžia svarbų dalyką: jos susidomėjimas karatė niekada nebuvo susijęs su noru tiesiog kautis.
Jai kovos menai reiškia visai ką kita.
Karatė ji vadina filosofija, kurioje kiekvienas judesys turi tikslą ir prasmę. Čia svarbi pagarba varžovui, savikontrolė ir principas nepulti pirmam. Būtent todėl Austėja šį sportą laiko ir intelektualiu iššūkiu.
Tačiau vaikystėje jos svajonei teko palaukti.
Austėjos dienotvarkė jau tada buvo perpildyta. Ji lankė muzikos mokyklą, žaidė tenisą, turėjo daugybę kitų užsiėmimų, o pamokas kartais ruošdavo iki vidurnakčio.
Karatė į tokį grafiką tiesiog nebetilpo.
Tačiau noras niekur nedingo.
Praėjo metai.
Austėja sukūrė šeimą, tapo keturių vaikų mama, kūrė verslą ir profesinę karjerą.
Atrodytų, kad būtent tada rasti laiko senai vaikystės svajonei turėtų būti dar sudėtingiau.
Tačiau nutiko priešingai.
Kai vaikai paaugo, Austėja prisiminė tai, ką kadaise buvo atidėjusi į šalį.
Ir nusprendė pabandyti.
Jos kelionė iki juodojo diržo prasidėjo beveik prieš septynerius metus. Iš pradžių tikslas buvo gerokai kuklesnis – ji manė, kad didžiuosis savimi, jeigu sugebės pasiekti bent mėlynąjį diržą.
Tačiau viena trenerės mintis pakeitė jos požiūrį.
Austėja prisiminė išgirdusi, kad juodas diržas iš esmės yra baltas diržas, kuris tiesiog nepasidavė.
Ši mintis jai tapo labai svarbi.
Jeigu kelias iki rezultato priklauso nuo gebėjimo tęsti, tuomet svarbiausia buvo viena – nesustoti.
Ir ji nesustojo.
Beveik septynerius metus Austėja treniravosi tris arba keturis kartus per savaitę.
Dar įspūdingiau tai, kad treniruočių ji neatsisakydavo net keliaudama.
Jeigu dėl laiko skirtumo ar darbo grafiko nepavykdavo surengti įprastos treniruotės, ji savarankiškai atlikdavo katas.
Kartais tai vykdavo anksti ryte, kartais – kelionėse, o treniruotis teko net Islandijoje, stengiantis netrukdyti kitame kambaryje miegantiems kolegoms.
Visa tai rodo, kad juodas diržas neatsirado per vieną vasarą.
Už jo – šimtai ankstyvų rytų, daugybė pakartotų judesių ir metai disciplinos.
Yra ir dar viena netikėta šios istorijos detalė.
Kai Austėja pradėjo treniruotis, iš pradžių apie tai nepasakė net savo šeimai.
Ji sau pažadėjo, kad artimiesiems viską atskleis tik po pirmojo egzamino.
Taip ir padarė.
Vieną dieną ji tiesiog grįžo namo su kimono ir jau iškovotu oranžiniu diržu.
Nuo to momento paslapties nebeliko.
O šeima tapo viena didžiausių jos palaikymo komandų.
Austėja yra pasakojusi, kad jos vyras Gabrielius ir vaikai visus tuos metus palaikė jos pasirinkimą. Jie priėmė ir tai, kad nemaža dalis vasarų buvo skirta treniruotėms, stovykloms bei pasiruošimui egzaminams.
Kai pagaliau atėjo juodojo diržo egzamino diena, artimieji laukė naujienų.
O vienas šeimos pasakytas sakinys jai tapo ypatingu įvertinimu – vaikai didžiavosi tuo, kad jų mama dabar turi juodą diržą.
Tačiau kelias iki šios akimirkos nebuvo vien graži istorija apie atkaklumą.
Austėja neslepia, kad susidūrė ir su skeptiškais žvilgsniais.
Pradėti kovos menus jau suaugus ir ateiti į bendruomenę, kurioje daugelis sportuoja nuo jaunystės, nėra lengva.
Ji jautėsi stebima tarsi pro didinamąjį stiklą ir kartais manė, kad jai tenka stengtis daugiau, kad įrodytų savo vietą.
Austėją pasiekdavo ir įvairūs pasakojimai bei gandai apie ją.
Būdavo akimirkų, kai ji savęs klausdavo, ar jai tikrai reikia dar vienos erdvės, kurioje tenka susidurti su papildomu spaudimu.
Tačiau tos abejonės, pasak jos, trukdavo trumpai.
Palaikymo buvo gerokai daugiau.
Karatė bendruomenėje Austėja atrado ne tik sportą, bet ir naujų žmonių.
Kai jos meistriškumas augo, ji pradėjo dalyvauti Lietuvos kiokušin karatė federacijos vasaros stovyklose.
Tai tapo dar vienu išėjimu iš komforto zonos.
Ji turėjo priprasti prie skirtingų trenerių, kitokio tempo, treniruočių kartu su kitais žmonėmis ir nuolatinio savo gebėjimų vertinimo.
Tačiau būtent šioje aplinkoje atsirado ir netikėtas ryšys su pagrindine Austėjos profesine veikla.
Stovyklose ji buvo kviečiama skaityti paskaitų.
Ir tuomet situacija apsiversdavo.
Karatė treniruotėse ji pati galėjo jaustis mokine, priversta nuolat peržengti savo ribas, o atsistojusi prieš auditoriją vėl atsidurdavo srityje, kurią puikiai pažįsta kaip edukologė.
Šis kontrastas, jos teigimu, tapo svarbia patirtimi.
Vienoje srityje žmogus gali jaustis visiškai užtikrintas, o kitoje – vėl tapti pradedančiuoju.
Būtent tai ir buvo viena didžiausių beveik septynerius metus trukusios kelionės pamokų.
Juodasis diržas tapo rezultatu, tačiau Austėja nenori, kad jis būtų galutinis taškas.
Ji pabrėžė, kad tikrasis tikslas nėra vien turėti juodą diržą.
Ji nori būti žmogumi, kurio gyvenime karatė išliks ir toliau.
Šį požiūrį ji sieja ir su vyro Gabrieliaus kadaise išsakyta mintimi apie bėgimą.
Jeigu žmogaus vienintelis tikslas yra nubėgti maratoną, pasiekęs finišą jis gali tiesiog nustoti bėgioti.
Tačiau jeigu jis save suvokia kaip bėgiką, vienas pasiektas tikslas nieko neužbaigia.
Austėja panašiai žvelgia į karatė.
Ji nenori būti žmogumi, kuris „gavo juodą diržą“.
Ji nori būti karatė entuziaste ir tęsti treniruotes.
Todėl net svarbiausią egzaminą ji stengėsi suvokti ne kaip finišą, o kaip visos kelionės šventę.
Egzamino metu Austėja jautėsi visiškai susikoncentravusi.
Kai atėjo paskutinės katos momentas, ji pasakojo tiesiog mėgavusis kiekvienu judesiu.
O kai viskas baigėsi, emocijos prasiveržė.
Po egzamino ji apsiverkė.
Ne todėl, kad buvo sunku priimti rezultatą.
Prieš akis, anot jos, tiesiog prabėgo visa beveik septynerius metus trukusi kelionė.
Ankstyvi rytai.
Treniruotės.
Kelionės.
Stovyklos.
Egzaminai.
Skeptiški žvilgsniai.
Nauji draugai.
Šeimos palaikymas.
Ir galiausiai – juodas diržas.
Austėja pripažįsta, kad būtų netiesa sakyti, jog pats diržas jai nėra svarbus.
Jis svarbus.
Tačiau jo reikšmė slypi ne vien spalvoje ar statuse.
Jis tapo įrodymu, kad ji buvo tas pradedančiojo baltas diržas, kuris nepasidavė.
Ši istorija ypač išsiskiria todėl, kad Austėja kovos menų nepradėjo vaikystėje.
Svajonė laukė daugybę metų.
Ir tik tada, kai gyvenimas jau buvo pilnas profesinių pareigų, šeimos bei atsakomybių, ji nusprendė jai suteikti antrą galimybę.
Beveik septyneri metai treniruočių parodė, kad sprendimas nebuvo trumpalaikis susižavėjimas.
O dabar rezultatas jau jos rankose.
Juodas kiokušin karatė diržas.
Tačiau pati Austėja, panašu, labiausiai didžiuojasi ne tuo, kad pasiekė galutinę spalvą.
Didžiausias laimėjimas – kad visus tuos metus nesustojo.
Ir nors vaikystėje Bruce’o Lee bei Jackie Chano filmai privertė ją susižavėti kovos menais, šiandien karatė jai reiškia gerokai daugiau nei kovą.
Tai disciplina.
Pagarba.
Savikontrolė.
Gebėjimas vėl tapti pradedančiuoju.
Ir priminimas, kad kai kurios vaikystės svajonės gali išsipildyti net po daugybės metų – jeigu žmogus pasiryžta pagaliau pradėti.
