Lietuvos kino kritikė, televizijos laidų kūrėja ir vedėja Izolda Keidošiūtė jau dešimtmečius gyvena kino pasauliu. Tačiau, kaip pati pripažįsta, jai visada buvo artimesnis darbas už kadro nei buvimas prieš televizijos kameras. Per ilgą profesinį kelią ji sukaupė daugybę prisiminimų, sutiko iškilių menininkų ir tapo svarbia Lietuvos kino kultūros dalimi.
Kino pasaulis Izoldą sudomino dar jaunystėje. Tuo metu galimybės susipažinti su užsienio filmais buvo ribotos, todėl ypač svarbiu langu į platesnį kultūros pasaulį jai tapo Lenkija. Ten rodyti filmai ir leidžiami kultūros žurnalai atvėrė naujus horizontus ir paskatino dar labiau gilintis į kiną.
Šiandien kino kritikė į šiuolaikinį kiną žvelgia gana skeptiškai. Ji neslepia, kad pastaruoju metu ją sudomina nedaug filmų. Izoldai nepatinka, kai menas bandomas apriboti griežtomis taisyklėmis ir reikalavimais, kas ekrane gali būti rodoma, o kas – ne. Jos nuomone, kūrybai būtina laisvė, o menas neturėtų būti įspraudžiamas į iš anksto nustatytus rėmus.
Kalbėdama apie kino pokyčius, ji prisimena ir legendinį režisierių Federico Fellini. Kritikė juokauja, kad šiandien jo filmo „8½“ pagrindinis veikėjas galėtų būti vertinamas visai kitaip, nors pats filmas pasakoja apie kūrėją, negalintį pradėti savo darbo. Izoldos manymu, jaunieji kūrėjai turi teisę būti radikalūs, tačiau ji pasigenda įvairovės, kai visur ima dominuoti tas pats meninis braižas.
Didelę jos gyvenimo dalį užėmė darbas Lietuvos televizijoje. Į ją Izolda atėjo 1975 metais, iš pradžių nė neįsivaizduodama, kad ši profesinė patirtis truks beveik pusę amžiaus. Kino istorija ją domino labiau už daugelį kitų dalykų, todėl televizijoje ji rado galimybę savo aistrą paversti kasdieniu darbu.
Vis dėlto stovėti prieš kameras jai nebuvo lengva. Izolda yra pasakojusi, kad ilgą laiką nepatiko sau ekrane, jai nepatiko ir jos balso tembras. Aštuonerius metus ji dirbo už kadro, kol galiausiai pati pradėjo vesti laidas. Laikui bėgant priprato prie televizijos formato ir išmoko jaustis patogiau prieš kamerą.
Per tuos dešimtmečius ji dirbo su daugybe žinomų Lietuvos kino ir televizijos asmenybių. Ypač svarbi jos profesinio kelio dalis buvo laida „Kino pasaulyje“, kurioje žiūrovai galėjo daugiau sužinoti apie filmus, režisierius ir aktorius. Izolda taip pat prisidėjo prie kino kultūros sklaidos ir jaunųjų kino kritikų ugdymo.
Jos prisiminimuose netrūksta ir neįprastų istorijų iš sovietmečio. Tuo laikotarpiu galimybė pamatyti tam tikrus užsienio filmus buvo ribota, todėl kino entuziastai kartais rengdavo slaptas peržiūras. Viena įsimintiniausių buvo Federico Fellini filmo „Saldus gyvenimas“ peržiūra, surengta televizijos pastate. Į ją susirinko kino mylėtojai, menininkai ir kultūros žmonės, o pats renginys turėjo išlikti paslaptyje.
Izolda taip pat prisimena atvejį, kai Lietuvos televizijoje buvo parodytas filmas, kuriame vaidino sovietų Sąjungą palikęs baleto artistas Aleksandras Godunovas. Tuo metu jo pasitraukimas į Vakarus buvo sukėlęs didelį skandalą, tačiau filmas vis tiek pateko į televizijos programą. Už tai Izolda sulaukė griežto papeikimo, o vėliau jos darbas buvo tikrinamas atidžiau.
Nepaisant sudėtingų aplinkybių, kino kritikė televizijai jaučia dėkingumą. Šis darbas jai suteikė galimybę susitikti su įdomiais žmonėmis, keliauti, kalbėtis su menininkais ir iš arti stebėti Lietuvos kultūros gyvenimą. Tačiau ilgametė patirtis taip pat privertė ją susimąstyti, kiek laiko ir pastangų buvo panaudota prasmingai, o kiek – galbūt iššvaistyta veltui.
Šiandien Izolda Keidošiūtė gali atsigręžti į beveik penkis dešimtmečius trukusį profesinį kelią ir įvertinti ne tik pasiekimus, bet ir praradimus. Jos istorija – tai pasakojimas apie meilę kinui, kūrybinę laisvę, sudėtingą darbą televizijoje ir žmogų, kuris visą gyvenimą stengėsi išlikti ištikimas savo kultūriniams įsitikinimams.
