Liepos 30-ąją Lietuvą pasiekė liūdna žinia – mirė pirmoji atkurtos nepriklausomos Lietuvos Ministrė Pirmininkė, Kovo 11-osios Akto signatarė Kazimira Prunskienė. Daugybė žmonių ją prisimena kaip išskirtinę politikę, stiprią asmenybę ir moterį, kuri niekada neišsižadėjo savo vertybių. Tačiau tie, kuriems teko ją pažinti iš arčiau, šiandien dalijasi ne tik oficialiais prisiminimais, bet ir itin asmeniškomis akimirkomis.
Viena jų – dizainerė Audronė Bunikienė, kuriai teko garbė visos Kazimiros Prunskienės kadencijos metu kurti jai drabužius ir rūpintis jos įvaizdžiu. Prisiminimais ji pasidalijo socialiniuose tinkluose, atverdama jautrią pažinties istoriją, kuri jai iki šiol išliko viena brangiausių profesinio ir asmeninio gyvenimo patirčių.
Pasak dizainerės, kai kurios moterys išeina iš gyvenimo, tačiau niekada neišnyksta iš atminties. Būtent tokia jai buvo Kazimira Prunskienė. Darbas su ja neapsiribojo vien drabužių kūrimu – tai buvo laikas, kupinas prasmingų pokalbių, pasitikėjimo ir abipusės pagarbos.
Audronė Bunikienė prisipažino, kad šis etapas jai liko ne tik kaip profesinis iššūkis, bet ir kaip ypatingas gyvenimo prisiminimas. Ji apibūdino Kazimirą Prunskienę kaip išskirtinę moterį – didelę politikę, išmintingą ir tvirtą asmenybę, turėjusią savitą charakterį, eleganciją bei išskirtinę laikyseną.
Vis dėlto labiausiai dizainerei įsiminė ne viešasis politikės įvaizdis. Ji prisiminė jos šilumą, jautrumą, moteriškumą ir vidinę stiprybę. Kurdama kiekvieną drabužį ji galvodavo ne tik apie estetiką ar mados tendencijas. Jai buvo svarbu, kad apranga atskleistų pačią Kazimirą Prunskienę – jos charakterį, laikyseną ir individualumą.
Dizainerė pabrėžė, kad tikrasis grožis prasideda tuomet, kai drabužis tampa žmogaus asmenybės tęsiniu. Būtent tokį požiūrį ji stengėsi įgyvendinti kiekviename sukurtame drabužyje, todėl bendras darbas su politike jai buvo kur kas daugiau nei profesinė pareiga.
Šiandien, pažvelgusi į kartu darytas nuotraukas, Audronė Bunikienė sako jaučianti didžiulį švelnumą ir dėkingumą. Ji dėkoja už parodytą pasitikėjimą, kartu praleistą laiką ir galimybę pažinti, jos žodžiais, išskirtinę Lietuvos moterį. Savo atsisveikinimo mintyse ji linkėjo Kazimirai Prunskienei amžinos ramybės ir pabrėžė, kad laikas bėga, žmonės išeina, tačiau tikros asmenybės niekada neišnyksta – jos lieka istorijoje, žmonių atmintyje ir širdyse.
Kazimira Prunskienė mirė liepos 30 dieną. Jos gyvenime netrūko ir sunkių išbandymų. Dar 2012 metais politikė buvo paguldyta į Santariškių klinikų reanimaciją po to, kai draugai ją rado namuose be sąmonės. Tą dieną ji turėjo švęsti savo gimtadienį restorane kartu su artimiausiais bičiuliais, tačiau atvykus niekas neatidarė durų. Artimiesiems atsirakinus butą atsarginiu raktu, moteris buvo rasta be sąmonės, todėl nedelsiant iškviesta greitoji medicinos pagalba ir ji išvežta į ligoninę.
Tuomet medikai nustatė, kad politikės smegenyse susidaręs kraujo krešulys užblokavo stambią arteriją. Nors ši istorija sukrėtė daugelį, Kazimiros Prunskienės vardas ir toliau išliko svarbus Lietuvos istorijoje.
Kazimira Danutė Prunskienė gimė 1943 metų vasario 26 dieną Vasiuliškės kaime, Švenčionių rajone. Baigusi ekonomikos studijas ji pasirinko politikos kelią, tapo Kovo 11-osios Akto signatare ir pirmąja atkurtos nepriklausomos Lietuvos Ministre Pirmininke. Šiandien ją prisimena ne tik kaip reikšmingą valstybės veikėją, bet ir kaip moterį, kurios stiprybė, elegancija bei žmogiškumas paliko ryškų pėdsaką daugelio gyvenimuose.
