Monika Navickienė ryžosi atvirai papasakoti apie vieną sunkiausių savo gyvenimo išbandymų – krūties vėžio diagnozę. Moteris neslepia, kad žinia ją sukrėtė, nors dėl šeimos istorijos ji jau daugelį metų reguliariai tikrindavosi sveikatą. Savo istorija ji nori paskatinti kitas moteris neatidėlioti profilaktinių patikrų.
Monikos mama taip pat sirgo krūties vėžiu. Dukra ilgą laiką ją slaugė, o po mamos netekties nusprendė skirti daugiau dėmesio sau, savo emocijoms ir sveikatai. Tuo metu ji prisiminė, kad paskutinį kartą krūtis tikrinosi maždaug prieš metus. Anksčiau patikras atlikdavo kasmet, kartais net kas pusmetį, nes gerai suprato galimą riziką.
Iš pradžių vizitas į kliniką neatrodė skubus, tačiau galiausiai Monika nusprendė nebeatidėlioti ir nuvyko atlikti tyrimo. Specialistė pakitimą pastebėjo iš karto. Po apžiūros moteriai buvo pasakyta, kad tikimybė, jog tai vėžys, labai didelė. Vėliau Nacionaliniame vėžio centre atlikta biopsija patvirtino diagnozę – pirmos stadijos krūties vėžys.
„Tą akimirką patiri šoką, žemė slysta iš po kojų“, – prisiminė Monika.
Ji pripažino, kad nors apie tokią galimybę buvo galvojusi, nes mama su šia liga gyveno dešimt metų, išgirdus diagnozę pasiruošti emociškai vis tiek neįmanoma. Išsamūs tyrimai taip pat atskleidė, kad jos navikas nėra paveldėtas, kaip ji iš pradžių manė. Ši žinia suteikė daugiau ramybės dėl dukterų, nors kartu kilo natūralių klausimų apie gyvenimo būdą ir priežastis, kodėl liga atsirado.
Sunkiu laikotarpiu Monikai didžiausia atrama tapo artimi žmonės. Ji prisiminė draugės pasakytus žodžius „Tai – žaidimo dalis“, kuriuos priėmė kaip priminimą, kad ir šį gyvenimo išbandymą teks išspręsti bei įveikti.
Vienas sunkiausių momentų buvo nuspręsti, kaip apie diagnozę pranešti dukterims. Merginos tuo metu dar išgyveno močiutės netektį, todėl Monika konsultavosi su specialistais, norėdama šią žinią joms perduoti kuo jautriau ir atsakingiau.
Netrukus po diagnozės paaiškėjo, kad reikės operacijos. Monika vėliau džiaugėsi, jog patikros neatidėliojo, nes navikas buvo ties riba, kai operacija dar buvo tinkamas gydymo būdas. Operacija praėjo sklandžiai, o po kelių savaičių ji jau svarstė, ar grįžti prie anksčiau suplanuotos profesinės kelionės. Galiausiai nusprendė vykti ir mano, kad darbas jai padeda lengviau susitvarkyti su mintimis bei emocijomis.
Šiuo metu Monikai tęsiamas medikamentinis gydymas, o sveikata stebima kas tris mėnesius. Ji sako, kad kasdienybėje nuolatinės baimės nejaučia, tačiau prieš kontrolinius tyrimus nerimas vis tiek kartais sugrįžta. Po patirtos ligos moteris į gyvenimą žvelgia kiek kitaip ir stengiasi susitelkti į tai, ką gali padaryti šiandien, o ne pernelyg toli planuoti ateitį.
Svarbiausia žinia, kurią Monika nori perduoti kitoms moterims, – nereikėtų atidėlioti vizito pas gydytoją. Ji ragina paskambinti artimoms draugėms, mamoms ar seserims, kurios vis dar vengia pasitikrinti, ir paskatinti jas pasirūpinti savimi.
Monikos istorija primena, kad ankstyva diagnostika gali turėti lemiamą reikšmę. Kartais paprastas profilaktinis vizitas, kurį taip lengva nukelti dėl darbų ar kasdienių rūpesčių, gali tapti svarbiausiu sprendimu rūpinantis savo sveikata.
