Spalio pradžioje Lietuvą pasiekė skaudi žinia apie gamtininko, fotografo, rašytojo ir radijo laidų vedėjo Selemono Paltanavičiaus mirtį. Viename iš paskutinių savo interviu, duotame gegužę, jis kalbėjo apie 70-metį, besikeičiančią jaunąją kartą, gamtą, klimato kaitą ir tai, kas jam pačiam gyvenime buvo svarbiausia.
70 metų jubiliejų S.Paltanavičius pasitiko taip, kaip buvo įpratęs – darbuodamasis. Jis nesureikšmino amžiaus ir sakė, kad toliau dirba kaip visada. Per savo gyvenimą gamtininkas išleido 106 knygas, daug metų bendravo su vaikais ir jaunaisiais skaitytojais, o gamtos stebėjimas bei rašymas buvo neatsiejama jo kasdienybės dalis.
Kalbėdamas apie jaunąją kartą, S.Paltanavičius neslėpė matantis didelių pokyčių. Jo manymu, vaikai šiandien labai greitai perpranta technologijas, geba naudotis elektroninės erdvės galimybėmis, tačiau kartu praranda dalį įpročių, kurie anksčiau buvo savaime suprantami.
Gamtininką ypač neramino gimtosios kalbos padėtis. Jis pastebėjo, kad dalies vaikų žodynas siaurėja, kalba greitėja, o žinutėse ir laiškuose žodžiai vis dažniau trumpinami ar tiesiog nukarpomi. Pasak jo, tokie pokyčiai gali atrodyti nereikšmingi, tačiau kartu tai reiškia dalį laiko, kuris jau bus prarastas.
S.Paltanavičius pasakojo ir linksmą istoriją apie vaikus, kurie ne visada gerai supranta, kaip atrodo tikras kaimo pasaulis. Vieno jo bičiulio anūkai kadaise leidosi į savotišką ekspediciją – norėjo pamatyti tikrą karvę. Jie keliavo pusę dienos, tačiau gyvulio taip ir nerado.
Gamtininkas taip pat prisiminė atvejį mokykloje, kai vaikams pasakojo apie piemenukus. Viena dešimtmetė mergaitė pareiškė žinanti, kas yra piemenukas, tačiau jos paaiškinimas buvo netikėtas – ji manė, kad tai avies jauniklis. Ši istorija S.Paltanavičiui tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip nutolimas nuo ankstesnio gyvenimo gali pakeisti net paprasčiausių žodžių suvokimą.
Tačiau labiausiai jo mintys krypo į gamtą. Per maždaug šešis dešimtmečius, praleistus ją stebint, jis matė daugybę pokyčių ir teigė, kad kai kurie jų jau kelia rimtą nerimą.
Vienas ryškiausių ženklų – išsiderinęs metų laikų ritmas. Pasak S.Paltanavičiaus, vasara tampa ilgesnė, žiema kai kuriais metais gali beveik neateiti, o tai pradeda veikti augalus ir gyvūnus. Vis sunkiau prognozuoti, kada sugrįš paukščiai, kada jie perės, o gamtos ciklai ne visada sutampa taip, kaip anksčiau.
Jis išskyrė ir ypač svarbią problemą – augalų žydėjimo bei vabzdžių aktyvumo nesutapimą. Kai kurie augalai pražysta keliomis savaitėmis anksčiau ar vėliau, o vabzdžiai tuo metu gali būti nepasiruošę jais maitintis. Gamtininko nuomone, tokių pokyčių yra daug daugiau, nei žmogus kasdien pastebi.
Nepaisant visko, S.Paltanavičius išliko optimistiškas ir iki paskutinių savo veiklos metų turėjo planų. Jis sakė norintis parengti dar keletą knygų, keliauti po Lietuvą ir toliau daryti tai, ką darė visą gyvenimą.
Jo požiūrį į gyvenimą geriausiai atspindėjo iš mamos perimtas patarimas – žmogus neturėtų turėti per daug laisvo laiko, o visada turėtų ką nors veikti. Būtent taip S.Paltanavičius ir gyveno: rašė, fotografavo, stebėjo gamtą, bendravo su žmonėmis ir dalijosi savo sukauptomis žiniomis.
Jo paskutiniuose pokalbiuose liko ne tik mintys apie gamtą, bet ir priminimas, kad pasaulis keičiasi labai greitai. O žmogaus užduotis, anot jo, nėra visko kontroliuoti – svarbiau išmokti matyti, suprasti ir gerbti aplinką, kurioje gyvename.
