Dalia Ibelhauptaitė po dviejų dešimtmečių atsigręžia į vieną svarbiausių savo kūrybinio kelio etapų. Operos režisierė ir prodiuserė į Lietuvą sugrįžo paminėti 20-ojo jos suburtos trupės „Bohemiečiai“ gimtadienio, tačiau ši sukaktis kartu žymi ir simbolinę eros pabaigą.
Gruodžio 22 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre „Bohema“ bus parodyta paskutinį kartą. Dalia neslepia nostalgijos, tačiau kartu į šį sprendimą žvelgia ramiai – jos teigimu, kiekviena karta turi turėti savo „Bohemą“, todėl atėjo metas šiam istorijos etapui padėti tašką.
Prieš dvidešimt metų niekas nežinojo, kiek ilgai gyvuos šis projektas. Pasak D. Ibelhauptaitės, tuomet net svajota, kad opera išsilaikytų bent metus. „Bohemiečiai“ gimė kaip alternatyvus judėjimas ir savotiškas maištas prieš įprastą operos įvaizdį. Kūrybinė komanda norėjo parodyti, kad operai nebūtini vien prabangūs interjerai, formalumas ir tradicinės taisyklės.
Jie siekė, kad opera taptų demokratiškesnė, jaunatviškesnė ir laisvesnė, artimesnė šiuolaikiniam žiūrovui. Per du dešimtmečius projektas išaugo į reiškinį, subūrusį šimtus žmonių, padėjusį užaugti kelioms solistų kartoms ir pritraukusį daugybę ištikimų žiūrovų.
Dalia mano, kad šis kelias pakeitė operos suvokimą Lietuvoje. „Bohemiečių“ istorijoje svarbi buvo ne tik pati muzika, bet ir stiprus vizualinis pasaulis, scenografija bei kostiumai. Režisierė ne kartą yra pabrėžusi, kad scenoje svarbi kiekviena detalė, net ir ta, kurios žiūrovas gali nė nepastebėti.
Būtent tokį požiūrį ji prisimena kalbėdama apie darbą su kostiumų kūrėju Juozu Statkevičiumi. Kūrybinio proceso metu net visiškai nematoma kostiumo detalė galėjo būti kruopščiai apgalvota, kad scenoje viskas atrodytų įtikinamai. Tokie sprendimai, pasak režisierės, padeda operai priartėti prie kino ir sukurti stipresnį personažų pasaulį.
Per dvidešimt metų „Bohema“ tapo neatsiejama D. Ibelhauptaitės kūrybinės istorijos dalimi. Šis projektas buvo paremtas noru keisti įprastą požiūrį į operą, suteikti daugiau erdvės jauniems talentams ir pritraukti žmones, kurie anksčiau galbūt nebūtų pasirinkę klasikinio operos spektaklio.
Dabar, kai artėja paskutinis „Bohemos“ pasirodymas, režisierė į šį etapą žvelgia su dėkingumu. Gruodžio spektaklis Nacionaliniame operos ir baleto teatre taps simboliniu dvidešimties metų kelionės užbaigimu – istorijos, kuri prasidėjo nuo drąsios idėjos ir ilgainiui tapo svarbia Lietuvos operos kultūros dalimi.
