Legendinė teatro ir operos režisierė bei prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė į Lietuvą sugrįžo ypatinga proga – kartu su „Bohemiečiais“ ji pasitinka trupės 20-metį. Per du dešimtmečius šis kūrybinis projektas tapo reikšminga Lietuvos operos istorijos dalimi, o pati režisierė šiandien atvirai kalba ne tik apie pasiekimus, bet ir apie asmeninę jų kainą.
Dalia Ibelhauptaitė neslepia – pažvelgusi į savo kelią iš dabartinės perspektyvos, kai kuriuos sprendimus ji priimtų kitaip. Didžiausias dalykas, kurio, pasak jos, trūko, buvo laikas žmonėms, kuriuos ji mylėjo.
„Man labai daug metų viskas buvo tik darbas. Aš buvau labai bloga draugė. Aš buvau labai bloga dukra. Aš buvau labai bloga žmona, nes aš neskyriau pakankamai laiko tiems žmonėms, kurie mane pirmiausia labai mylėjo ir aš labai mylėjau“, – jautriai pasakojo režisierė.
Ji pripažino, kad kūrybinė veikla ilgą laiką užėmė beveik visą jos gyvenimą. Nors aplink ją nuolat būdavo daugybė žmonių, vidinė atsakomybė už projektus ir jų rezultatus dažnai tekdavo jai pačiai.
„Tu esi fiziškai vienas kaip vilkas, bet kartu esi apsuptas kiekvieną sekundę šimto žmonių“, – savo patirtį apibūdino Dalia.
Šiandien ji į „Bohemiečius“ žvelgia ne tik kaip į profesionalų kolektyvą. Pasak režisierės, trupę ji visada stengėsi kurti ir auginti kaip šeimą. Būtent toks požiūris, jos manymu, leido sukurti aplinką, kurioje atlikėjai galėjo augti, mokytis ir iš savęs reikalauti daugiau.
Dalia įsitikinusi, kad per 20 metų „Bohemiečiai“ pakeitė operos suvokimą Lietuvoje. Ji pabrėžia, kad vienas svarbiausių tikslų buvo padaryti operą gyvesnę ir patrauklesnę žmonėms, kurie anksčiau į teatrą neidavo arba su opera buvo susidūrę tik per mokyklos ar darbovietės renginius.
Dar prieš daugiau nei du dešimtmečius kartu su Gintaru Rinkevičiumi ir Juozu Statkevičiumi kurdama „Kaukių balių“ Dalia siekė pritraukti naują publiką. Ji norėjo, kad opera būtų ne statiškas žanras, o gyvas, šiuolaikiškas ir jaunai auditorijai įdomus menas.
„Gyvenimas pilnas istorijų. Tu neturi bijoti rizikuoti, net tada, kai atrodo visiška beprotystė“, – apie savo kūrybinį požiūrį sako režisierė.
Norėdama įgyvendinti savo sumanymus, Dalia turėjo kovoti ne tik su įprastais stereotipais, bet ir su finansiniais iššūkiais. Ji prisimena laikus, kai kultūros rėmimas Lietuvoje dar nebuvo toks įprastas, o spektaklių reklama buvo gerokai kuklesnė.
Režisierė pasakoja, kad tikėdama savo idėjomis nevengė pati ieškoti finansavimo ir kalbėtis su verslininkais. Kartais jos atkaklumas tapdavo net savotišku humoru – ji juokaudavo, kad iš susitikimo neišeis tol, kol nebus skirtas finansavimas spektakliui.
Svarbią vietą jos karjeroje užėmė ir Niujorkas. Prieš daugiau nei 20 metų ten nuvykusi dirbti Dalia pateko į visiškai kitokią kūrybinę aplinką. Vienas ryškiausių jos prisiminimų – repeticijos salė, kurios langai žvelgė į Times Square.
„Negalėjau patikėti, kad aš, mergaitė iš Žirmūnų, dabar štai sėdžiu, žiūriu į Times Square ir čia repetuoju“, – prisiminė ji.
Niujorko patirtis Daliai suteikė ne tik naujų profesinių galimybių. Ten ji išmoko kitaip pažvelgti ir į spektaklių viešinimą – suprato, kad stipriam kūriniui neužtenka vien kokybės, apie jį taip pat reikia mokėti papasakoti auditorijai.
Šiandien Dalia Ibelhauptaitė savo karjerą vertina ne tik pagal pastatytus spektaklius ar pasiektus profesinius tikslus. Ji pripažįsta, kad už daugelį pasiekimų teko sumokėti asmeniniu laiku, kurio ne visada pakako šeimai ir artimiausiems žmonėms.
Vis dėlto „Bohemiečių“ 20-metį ji pasitinka su pasididžiavimu. Pasak režisierės, per šį laiką buvo padaryta net daugiau, nei kadaise buvo galima tikėtis. O dabar jos istorijoje prasideda dar vienas etapas – su opera „Bohema“ atsisveikinti planuojama gruodžio 22 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
