Lietuvoje užvirė diskusija apie migraciją ir užsieniečių vaidmenį šalies gyvenime. Viešojoje erdvėje dėmesio sulaukė televizijos laidų vedėjos ir žurnalistės Editos Mildažytės pasisakymas, kuriame ji Lietuvoje dirbančius užsieniečius, ypač pavežėjus ir maisto išvežiotojus, palygino su gamtoje plintančiomis invazinėmis rūšimis.
E. Mildažytė savo įraše socialiniuose tinkluose svarstė apie vis didėjantį atvykėlių skaičių ir klausė, kokią ekonominę naudą Lietuvai suteikia pagal programėles dirbantys vairuotojai bei maisto kurjeriai. Savo mintis ji iliustravo pavyzdžiais iš gamtos – Sosnovskio barščiais, lubinais, muiline guboja, kormoranais ir kitomis rūšimis, kurios, pasak jos, iš pradžių gali atrodyti nepavojingos, tačiau ilgainiui pakeičia vietinę ekosistemą.
Tokį palyginimą pastebėjo Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė. Ji socialiniuose tinkluose reagavo į E. Mildažytės mintis ir iškėlė klausimą, ar kalbėdami apie migraciją neturėtume pirmiausia pažvelgti į realius skaičius.
J. Juškaitė atkreipė dėmesį, kad daugumos Lietuvoje gyvenančių ekonominių migrantų statusą lemia pačios Lietuvos valstybės sprendimai. Ji taip pat pabrėžė, kad užsieniečiai, turintys leidimus dirbti ar studijuoti, į šalį atvyksta pagal nustatytas taisykles.
Tačiau didžiausią dėmesį jos pasisakyme patraukė konkretūs ekonominiai skaičiai. J. Juškaitė teigė, kad Lietuvoje dirbantys migrantai per metus sumoka daugiau kaip 350 mln. eurų gyventojų pajamų mokesčio ir daugiau kaip 600 mln. eurų valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Jos pateikiama išvada – bendra suma siekia beveik milijardą eurų.
Ji taip pat iškėlė užsienio studentų indėlio klausimą. Pasak J. Juškaitės, užsienio studentai generuoja pajamas Lietuvos universitetams, o tai gali būti reikšminga aukštojo mokslo institucijų finansavimui, dėstytojų atlyginimams ir investicijoms į studijų kokybę.
Kitas jos argumentas buvo susijęs su demografija. J. Juškaitė atkreipė dėmesį į mažėjantį gyventojų skaičių ir teigė, kad migracija tampa vienu iš veiksnių, darančių įtaką Europos demografinei situacijai. Jos įraše taip pat cituojami demografų vertinimai apie ilgalaikius Lietuvos gyventojų struktūros pokyčius.
Tuo metu E. Mildažytė savo poziciją grindė visai kitu požiūriu. Ji daugiausia dėmesio skyrė kasdienėms situacijoms gatvėse ir savo asmeniniams pastebėjimams, susijusiems su pavežėjais bei maisto kurjeriais. Žurnalistė klausė, ar ekonominė šių paslaugų nauda yra pakankama, kad pateisintų, jos manymu, sparčiai augantį atvykėlių skaičių.
Savo tekstą ji palygino su gamtos procesais. E. Mildažytė prisiminė, kaip Lietuvoje įvairiais laikotarpiais buvo auginamos ar saugomos tam tikros augalų ir gyvūnų rūšys, kurios vėliau pradėtos vertinti kaip invazinės. Tokiu būdu ji išsakė susirūpinimą dėl to, kad pradžioje nedideli pokyčiai ilgainiui gali turėti didesnį poveikį.
Šis pasisakymas socialiniuose tinkluose sukėlė skirtingų reakcijų ir paskatino viešą diskusiją apie migraciją, darbo rinką, demografiją bei užsieniečių ekonominį indėlį Lietuvoje.
J. Juškaitė savo atsakyme pasirinko akcentuoti būtent pastarąjį aspektą – mokesčius, darbo rinką, užsienio studentus ir demografinius pokyčius. E. Mildažytės pasisakymas tuo metu buvo paremtas jos asmeniniais pastebėjimais ir palyginimu su invazinėmis rūšimis.
Taigi viešojoje erdvėje susidūrė du skirtingi požiūriai: vienas daugiausia dėmesio skiria galimoms migracijos problemoms ir jos poveikiui kasdieniam gyvenimui, o kitas – ekonominiams bei demografiniams migrantų vaidmens aspektams.
