Žurnalistė ir nuomonės formuotoja Fausta Marija Leščiauskaitė viešai prabilo apie skaudžią patirtį – persileidimą antro nėštumo metu. Po šio išgyvenimo moteris nusprendė ne tik pasidalyti savo istorija, bet ir atkreipti dėmesį į tai, kaip reikėtų bendrauti su žmogumi, kuris susiduria su panašiu išgyvenimu.
Atviras Faustos Marijos pasakojimas sulaukė daugybės moterų reakcijų ir asmeninių žinučių. Kaip pati moteris pastebėjo, nemažai ją pasiekusių istorijų buvo susijusios su panašia patirtimi. Tai paskatino ją dar kartą kalbėti apie temą, apie kurią visuomenėje vis dar neretai vengiama kalbėti atvirai.
Fausta Marija atkreipė dėmesį, kad persileidimą patyrusių moterų ir šeimų yra gerokai daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ne visi žmonės pasirenka apie tai kalbėti viešai, tačiau, jos nuomone, artimų žmonių rate ši patirtis neturėtų būti laikoma gėdinga paslaptimi.
Pasak jos, po tokių išgyvenimų žmogui gali būti ypač svarbu turėti galimybę kalbėtis ir būti išklausytam. Kartais tylėjimas, nors ir pasirenkamas norint neįskaudinti, gali turėti priešingą poveikį – žmogus gali pasijusti dar labiau vienišas su savo išgyvenimais.
Savo mintimis Fausta Marija pasidalijo ir apie tai, kaip reikėtų elgtis su ką tik persileidimą patyrusia moterimi ar šeima. Ji pabrėžė, kad jos pateikiamos įžvalgos yra asmeninė patirtis, todėl sudėtingose situacijose taip pat svarbu kreiptis į specialistus.
Moteris pastebėjo, kad artimieji kartais vengia šios temos, nes nežino, ką pasakyti. Kiti gali bijoti pasakyti ką nors netinkamo arba manyti, kad geriausia apskritai nekalbėti. Tačiau žmogui, išgyvenančiam netektį, svarbiausia gali būti ne tobuli žodžiai, o nuoširdus buvimas šalia.
Fausta Marija pasakojo, kad jai pačiai padėjo paprasti ir kasdieniški pokalbiai. Draugės klausė, kaip ji jaučiasi, kaip viskas prasidėjo, ką sakė gydytojai ir kas laukia toliau. Tokie pokalbiai leido jai išsakyti tai, ką tuo metu jautė, ir nereikėjo apsimesti, kad viskas gerai.
Kartu ji pabrėžė, kad kiekvienas žmogus į tokią patirtį reaguoja skirtingai. Vienai moteriai gali būti svarbus atviras pokalbis, kitai – daugiau tylos ir asmeninės erdvės. Vienos gali norėti ieškoti simbolinės prasmės, kitos gali norėti apie tai kalbėti visiškai praktiškai. Todėl nėra vieno būdo, kuris tiktų visiems.
Pasak Faustos Marijos, svarbiausia nebandyti žmogui primesti, kaip jis turėtų jaustis. Vieni žmonės po tokios patirties išgyvena labai stiprų gedulą, kiti su laiku geba grįžti į kasdienybę ir ieškoti pozityvių dalykų. Abi reakcijos gali būti skirtingos, tačiau tai nereiškia, kad viena iš jų yra neteisinga.
Ji taip pat atkreipė dėmesį į komentarus, kuriais kartais bandoma sumenkinti žmogaus išgyvenimus. Pavyzdžiui, gali būti sakoma, kad nėštumas buvo dar labai ankstyvas arba kad žmogus „neturėtų taip stipriai liūdėti“. Tačiau emocijos nepriklauso nuo kitų žmonių įsivaizdavimo, kiek laiko turėtų pakakti prisirišimui ar netekčiai išgyventi.
Fausta Marija ragino artimuosius nevertinti kito žmogaus jausmų pagal savo lūkesčius. Vietoje bandymo „sutvarkyti“ ar pakeisti kito žmogaus emocijas, kartais daug svarbiau tiesiog priimti jo būseną ir leisti jam pačiam pasirinkti, kiek bei kaip apie tai kalbėti.
Moteris taip pat pabrėžė, kad nereikėtų visos atsakomybės už nėštumo nutrūkimą nesąmoningai priskirti moteriai. Ji ragino vengti įvairių spėjimų ir kaltinimų dėl to, ką moteris valgė, kiek sportavo, kiek dirbo ar kiek patyrė streso. Tokie komentarai gali dar labiau apsunkinti ir taip sudėtingą laikotarpį.
Jos teigimu, daugeliu atvejų nėštumo nutrūkimo priežastys yra susijusios su biologiniais procesais, genetika ir chromosominiais pokyčiais, todėl artimieji neturėtų skubėti ieškoti paprasto paaiškinimo ar kaltininko.
Fausta Marija taip pat atvirai kalbėjo apie tai, kad ne su visais žmonėmis norisi dalytis tokia jautria patirtimi. Pačiai moteriai buvo svarbu kalbėtis su tais, šalia kurių ji jautėsi emociškai saugiai. Todėl žmogaus pasirinkimas tuo metu nesileisti į pokalbį taip pat turėtų būti gerbiamas.
Galiausiai Fausta Marija pabrėžė pokalbio svarbą. Jos nuomone, gebėjimas kalbėti apie sudėtingus išgyvenimus gali padėti žmonėms išlikti arčiau vienas kito ir geriau suprasti tai, ką išgyvena artimieji.
Savo atviru pasakojimu ji paskatino pažvelgti į persileidimo temą ne tik kaip į medicininį įvykį, bet ir kaip į patirtį, kuri skirtingiems žmonėms gali turėti labai skirtingą emocinę reikšmę. Svarbiausia, jos teigimu, išlikti empatiškiems, išklausyti ir nesistengti kito žmogaus jausmų pritaikyti prie savo įsivaizdavimo, kaip jis turėtų jaustis.
