Ilgą laiką viešumoje rečiau matyta televizijos laidų vedėja Asta Stašaitytė šiandien gyvena gerokai kitokį gyvenimą. Tačiau iki vidinės ramybės ir naujos prasmingos veiklos jai teko nueiti itin sunkų kelią. Vienu skaudžiausių etapų tapo skyrybos, apie kurias žinoma moteris dabar ryžosi prabilti itin atvirai.
Asmeniniais išgyvenimais Asta pasidalijo viešame susitikime Klaipėdoje. Prisiminusi laikotarpį po skyrybų, ji neslėpė – tuo metu jautėsi taip, lyg žemė slystų iš po kojų, o pati nebežinojo, ko griebtis.
Būtent tuomet pagalbos ranką ištiesė jos sesuo. Ji pasiūlė Astai nuvykti į Pakutuvėnus – vietą, kurioje pati rasdavo ramybę.
Iš pradžių televizijos laidų vedėja ten ketino pabūti trumpai. Tačiau viešnagė užsitęsė, o tai, ką ji ten patyrė, tapo vienu svarbiausių jos gyvenimo lūžių.
Asta prisiminė užlipusi ant kalnelio, kur stovi trys kryžiai, ir pagaliau leidusi sau išlieti visą ilgai kauptą skausmą. Pasak jos, tuo laikotarpiu ji beveik nemiegojo ir nuolat verkė. Tai buvo vienas sunkiausių jos gyvenimo etapų.
Emocijos buvo tokios stiprios, kad vienu metu ji ėmė garsiai klausti Dievo, kodėl visa tai nutiko būtent jai. Asta manė, kad jos niekas negirdėjo.
Tačiau nulipusi nuo kalnelio ir priėjusi prie vienuolių sulaukė trumpo klausimo, kuris jai įstrigo atmintyje. Jų reakcija tapo vienu pirmųjų žingsnių į visiškai kitokį santykį su tikėjimu ir pačia savimi.
Asta pabrėžia, kad tai nebuvo staigus atsivertimas ar religijos pakeitimas. Tikėjimas jos gyvenime egzistavo ir anksčiau, tačiau, anot jos, būtent Pakutuvėnuose jis įgavo visai kitą prasmę.
Anksčiau jos santykyje su Dievu buvo daugiau baimės, o ten sutikti žmonės padėjo suprasti, kad svarbiausia turėtų būti meilė.
Šis atradimas tapo tuo, kas po skaudžių skyrybų padėjo Astai iš naujo atrasti vidinę atramą. Ji pasakojo pajutusi galinti atiduoti savo skausmą bei pažeidžiamumą ir kartu jaustis mylima.
Praėjus laikui, į skyrybas ji jau gali pažvelgti visiškai kitomis akimis.
Asta svarsto, kad net sunkiausi gyvenimo įvykiai kartais žmogų nuveda ten, kur kitu atveju jis niekada nebūtų atsidūręs. Ji prisiminė ir jaunystėje patirtą ligą, kuri galiausiai prisidėjo prie jos kelio į televiziją.
Panašiai šiandien ji vertina ir skyrybas.
Būtent po jų Asta sutiko daugybę giliai tikinčių žmonių ir atrado santykį su tikėjimu, kurio anksčiau nebuvo patyrusi taip stipriai. Šį atradimą ji šiandien vadina tokia didele dovana, kad net skaudžiausias praeities etapas įgauna kitokią prasmę.
„Jeigu už tai gaunu tokią didelę dovaną – aš sutinku“, – apie savo požiūrį į tai, ką teko išgyventi, sakė Asta.
Pasikeitė ne tik jos vidinis pasaulis, bet ir kasdienybė.
Šiuo metu Asta dirba Krikščioniškos pagalbos, labdaros ir paramos fonde „Donum“, kur yra projektų vadovė. Čia ji rado galimybę savo ilgametę žurnalistinę patirtį panaudoti visiškai kitokiam tikslui.
Kartu su komanda Asta fiksuoja Lietuvos disidentų, persekiotų laisvės kovotojų, kunigų ir vienuolių istorijas. Ji rengia dokumentinius vaizdo pokalbius ir interviu su žmonėmis, kurių gyvenimo istorijos dažnai lieka mažai žinomos plačiajai visuomenei.
Komandos tikslas – išsaugoti šiuos liudijimus ne tik vaizdo įrašuose. Ateityje planuojama apie šiuos žmones išleisti ir knygų.
Taigi moteris, kuri vienu gyvenimo momentu jautėsi visiškai pasimetusi ir dienas leido verkdama, šiandien savo patirtį vertina kitaip.
Skyrybų skausmas niekur nedingsta iš jos gyvenimo istorijos, tačiau Asta dabar jį mato kaip kelią, atvedusį į netikėtą atradimą, naują veiklą ir vidinę ramybę.
