Penktadienį Kaune, laidojimo namuose „Rekviem“, prasidėjo jautrus ir tylus atsisveikinimas su trečiadienį mirusiu legendiniu Lietuvos krepšinio treneriu Vladu Garastu. Į paskutinę kelionę išlydėti sporto simbolio rinkosi artimiausi žmonės, bičiuliai, kolegos ir visa šalies krepšinio bendruomenė, kuriai jo vardas tapo istorijos dalimi.
Atsisveikinimo erdvė buvo pilna susikaupimo ir pagarbos. Čia susitiko skirtingų kartų sporto žmonės – nuo veteranų iki dabartinių krepšinio atstovų. Pagerbti V. Garasto atvyko sporto žurnalistas Vidas Mačiulis, krepšininkas Jonas Mačiulis, taip pat broliai Lavrinovičiai, kurių vardai taip pat įrašyti į Lietuvos krepšinio istoriją. Kiekvienas jų atnešė tylų pagarbos gestą – baltus gėlių žiedus, tapusius bendru atsisveikinimo simboliu.
Į ceremoniją atvyko ir aukščiausi šalies vadovai. Prezidentas Gitanas Nausėda kartu su pirmąja ponia Diana Nausėdiene atidavė paskutinę pagarbą žmogui, kuris savo darbu prisidėjo prie Lietuvos sporto prestižo. Taip pat „sudie“ tarė Seimo pirmininkas Juozas Olekas. Visi jie laikėsi vienos bendros nuotaikos – tylos, susikaupimo ir pagarbos žmogui, kurio gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos pergalių istorija.
Artimieji priminė, kad šeštadienį V. Garastas bus palaidotas Petrašiūnų kapinėse, šalia savo žmonos Irenos, su kuria kartu praleido net 66 bendro gyvenimo metus. Ši detalė dar labiau sustiprino visos ceremonijos emocinį svorį – tai ne tik sporto legendos, bet ir ilgo, šeimos kupino gyvenimo pabaiga.
Atsisveikinimo programą iš anksto paskelbė asociacija „Lietuvos krepšinis“. Pranešime buvo nurodyta, kad lankymas vyksta penktadienį nuo 15.30 iki 20 val., o šeštadienį Kaune bus aukojamos šv. mišios Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje. Vėliau laidotuvių procesija pajudės į Petrašiūnų kapines. Artimieji taip pat paprašė V. Garasto atminimą pagerbti kukliai – vienu gėlės žiedu, kaip simboliu jo paties gyvenimo paprastumo ir santūrumo.
Žinia apie trenerio mirtį, sulaukus šeimos leidimo, buvo patvirtinta asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidento Mindaugo Balčiūno. Apie netektį buvo informuota visa sporto bendruomenė, o užuojautas šeimai siuntė esami ir buvę šalies vadovai. Tarp jų – ir pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis, kuris prisiminė ne tik trenerį, bet ir istorinį laikotarpį, kuriame V. Garastas buvo viena ryškiausių figūrų.
Ypač dažnai prisimenama 1992 metų Barselonos olimpiada, kur Lietuvos krepšinio rinktinė, treniruojama V. Garasto, iškovojo bronzos medalius. Mažajame finale lietuviai 82:78 įveikė NVS rinktinę, o ši pergalė tapo vienu svarbiausių nepriklausomos Lietuvos sporto momentų.
Ši pergalė buvo ne tik rezultatas aikštelėje, bet ir emocinis lūžis visai šaliai. Krepšininkai, treneriai ir net tuometiniai svečiai persirengimo kambaryje kartu giedojo „Tautišką giesmę“, o šis momentas iki šiol laikomas vienu simboliškiausių Lietuvos sporto istorijoje. Tarp dalyvių buvo ir amerikietis štabo narys Donnie Nelsonas, tapęs šios istorijos liudininku.
Po žinios apie V. Garasto mirtį Vytautas Landsbergis pasidalijo jautriais žodžiais, primindamas trenerio vaidmenį kuriant pergales. Jo mintyse V. Garastas buvo tas, kuris telkė komandą, matė žaidimą plačiau ir gebėjo iš žaidėjų išgauti tai, kas svarbiausia – vienybę ir rezultatą. Šie prisiminimai dar kartą paryškino, kokį pėdsaką Lietuvos krepšinyje paliko išėjęs treneris.
Vladas Garastas išlieka ne tik kaip olimpinių medalių autorius, bet ir kaip žmogus, kurio gyvenimas buvo susietas su ištisa epocha – nuo pirmųjų nepriklausomybės pergalių iki šiuolaikinio Lietuvos krepšinio pagrindų.
