Roko Garasto gyvenime šios dienos pažymėtos ypatingu skausmu ir prisiminimais, kurie, kaip pats sako, niekada neišblės. Netekęs legendinio senelio Vlado Garasto, jis atsivėrė apie žmogų, kuris jam buvo kur kas daugiau nei tik garsus treneris ar Lietuvos sporto istorijos dalis.
Rokas pasakojo, kad Vladas Garastas iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų išliko neįtikėtinai šviesaus proto, tvirto charakterio ir stebinančios atminties žmogumi. Anūkas prisimena, kaip senelis nuolat dalindavosi istorijomis iš savo ilgo gyvenimo, kalbėdavo apie patirtis, sprendimus ir akimirkas, kurios formavo jo kelią.
„Įspūdingiausia, kokį šviesų protą jis išlaikė būdamas tokių metų. Ir atmintis, ir sąmoningumas, ir visi tie pasakojimai iš viso gyvenimo – tiesiog neįtikėtina. Realiai iki pat paskutinės dienos“, – kalbėjo Rokas Garastas.
Nors pats šiandien eina trenerio keliu, vadovaudamas Lietuvos vaikinų U15 futbolo rinktinei, Rokas pripažįsta, kad vaikystėje legendinio senelio masto dar iki galo nesuvokė. Jam Vladas Garastas pirmiausia buvo šeimos žmogus – šiltas, rūpestingas, visada pasiruošęs išklausyti ir padėti.
„Pagrindinis dalykas, kurį prisiminsiu – tai neįtikėtinai stiprus jo žmogiškumas. Taip, ir treneris, ir legenda, bet man jis, pirmiausia, buvo mano senelis, kuris visiems ir visada būdavo geras“, – dalijosi jis.
Rokas taip pat prisiminė, kad tik vėliau suprato, kokią didžiulę pagarbą Vladas Garastas pelnė visoje Lietuvoje. Kiekviename žingsnyje lydėjo žmonių pagarba, o jo vardas krepšinio bendruomenėje buvo tapęs beveik sinonimu autoritetui ir išminčiai.
Anūkas pabrėžė ir senelio neįprastą to meto trenerio mąstymą. Vladas Garastas, net ir be šiuolaikinių technologijų, visada kruopščiai analizuodavo varžovus, naudodavo vaizdo įrašus, kasečių peržiūras ir savo įžvalgomis dalindavosi su komanda. Jis gebėjo matyti detales, kurių kiti dažnai nepastebėdavo, o jo sprendimai dažnai gimdavo iš intuicijos ir gilios patirties.
„Atrodo, lyg ir domiuosi naujais dalykais, naujomis tendencijomis, bet čia pat suprasdavau, kad jis jau darė taip prieš daugelį metų“, – prisiminė Rokas.
Jis taip pat kalbėjo apie senelio vaikystę, kuri buvo itin sunki ir formavo jo charakterį. Pasak Roko, būtent iš tų patirčių gimė nepaprasta vidinė stiprybė, lydėjusi Vladą Garastą visą gyvenimą.
Net ir kasdienybėje jis turėjo išskirtinį ryžtą – į mokyklą tekdavo bėgti dešimtis kilometrų, o laisvalaikis taip pat dažnai buvo susijęs su ilgu keliu pirmyn ir atgal. Tokios istorijos, pasak Roko, šiandien skamba beveik neįtikėtinai.
Legendinis Vladas Garastas mirė sulaukęs 94 metų. Kaip pranešama, atsisveikinimas su juo vyks Kaune, kur suplanuotos laidotuvės ir pagerbimo ceremonijos. Artimieji prašo jo atminimą pagerbti kukliai – taip, kaip visą gyvenimą gyveno ir pats treneris.
