Modelis Solveiga Mykolaitytė, prieš kelerius metus kartu su vyru Mantu Rimdeika pasitikusi vieną svarbiausių gyvenimo etapų – sūnaus gimimą, šiandien kalba jau visai kita gaida. Tai, kas iš išorės atrodė kaip tvirta ir graži šeimos istorija, tyliai ir be didelių pareiškimų pasuko netikėta kryptimi. Poros keliai išsiskyrė, o ši žinia daugelį pasiekė lyg iš giedro dangaus.
Apie šį sprendimą Solveiga prabilo atvirai, leisdama pažvelgti į tai, kas ilgą laiką liko tik jos pačios viduje. Jos žodžiuose juntamas ne tik ramus susitaikymas, bet ir gilus išgyvenimų sluoksnis, kurį ji nešiojosi savyje. Pastarieji metai jai buvo kupini stiprių pokyčių, kurių kiekvienas paliko savo pėdsaką.
Ji neslepia, kad šiandien gyvena visai kitaip nei anksčiau – su daugiau atvirumo sau ir pasauliui. Vidinė ramybė, apie kurią ji kalba, neatsirado per vieną dieną. Tai buvo kelias, pareikalavęs drąsos pažvelgti į save ir pripažinti tai, kas neišvengiama. Atrodo, kad po ilgo laiko jos vidus vėl ima švytėti, tarsi kažkas ilgai slėpto pagaliau būtų paleista.
Solveiga atvirai įvardija svarbiausius savo gyvenimo lūžius: motinystė, kuri pakeitė jos kasdienybę ir požiūrį į pasaulį, skaudi netektis – tėčio mirtis, palikusi gilų emocinį randą, ir santykių pabaiga, kuri, nors ir sunki, buvo neišvengiama. Ji pripažįsta, kad atėjo momentas, kai reikėjo paleisti tai, kas nebeturėjo ateities.
Ši istorija nėra apie dramatiškus konfliktus ar garsius skandalus. Tai pasakojimas apie tylų vidinį sprendimą, apie laiką, kai žmogus suvokia, kad reikia judėti pirmyn, net jei tai reiškia atsisveikinti su tuo, kas kadaise buvo svarbiausia. Solveigos žodžiai atskleidžia brandą ir gebėjimą priimti gyvenimą tokį, koks jis yra – su visais jo praradimais ir naujomis pradžiomis.
Nors iš šalies tokie pokyčiai gali atrodyti staigūs, jos pačios viduje tai buvo ilgas procesas. Dabar ji kalba ne apie pabaigą, o apie naują pradžią – etapą, kuriame svarbiausia tampa vidinė pusiausvyra, aiškumas ir gebėjimas paleisti praeitį be kartėlio.
