Lietuvių aktorė, humoristė, režisierė ir populiari tinklaraštininkė Violeta Mičiulienė laidoje „Akis į akį su Arūnu Valinsku“ prisipažino apie vieną sunkiausių gyvenimo etapų – skyrybas su vyru. Nors praeitis jau liko už nugaros, moteris neslepia, kad tuo metu teko giliai permąstyti santykius, savo lūkesčius ir požiūrį į gyvenimą bei partnerystę.
Violeta atvirai pasakojo apie savo santuoką su vyru, kurį sutiko būdama 25 metų, kai jam buvo vos 18. „Mes praleidome dešimt įsimintinų metų. Jis periodiškai tarnavo armijoje, grįždavo, mes mokėmės kartu ir augome su vaiku. Bet laikui bėgant supratau – kodėl mes išsiskyrėme? Jis buvo talentingas, įdomus, bet nesugebėjo tvarkyti savo gyvenimo. Tai buvo didžiausia problema. Aš gyvenau su tėvu, kuris viską žinojo, ir nuolat galvojau, kada mano vyras ims vadovauti gyvenimui. O jis pats to nemokėjo. Jis buvo menininkas – piešė, statė, kūrė. Bet kažkas turi prisiimti iniciatyvą“, – prisipažino Violeta.
Moteris pripažino, kad jos lūkesčiai vyrui susiformavo stebint tėvą. „Aš įsivaizdavau, kad vyras turėtų būti toks kaip mano tėtis – žinoti, kur, kas ir kaip vyksta“, – sakė ji. Tačiau realybė pasirodė kitokia: jos ir vyro gyvenimo keliai palaipsniui išsiskyrė. Priėmusi sprendimą skirtis, Violeta sako praeitimi daugiau nebesidairanti. „Aš esu iš tų moterų, kurios, jei gyvenimas su žmogumi neišeina normaliai, į tą pačią upę antrą kartą neįbris. Galime būti draugais, bet atiduoti širdį, namus ir pinigus – ne, tam nesu pasiruošusi“, – atviravo ji.
Kalbėdama apie santykius apskritai, Violeta pabrėžė, kad į meilę žvelgia praktiškai ir ramiai. „Aš žinau, kad yra lemta, bet man nereikia tų drugelių pilve. Meldžiu Dievui: Dieve, prašau, tik neduok man kažko beraziūmio, dėl kurio prarastų protą. Mačiau daug protingų moterų, kurios pamiršta vaikus, tėvus ir savo gyvenimą – man to nereikia. Aš viską turiu apgalvoti blaiviai, nes esu sistemos žmogus“, – sakė ji, pabrėždama, kad nauji santykiai ir meilė turi būti pagrįsti realybe, o ne iliuzijomis ar impulsu.
Violetos pasakojimas atskleidžia ne tik jos asmeninę kovą su nusivylimu, bet ir gilesnį požiūrį į gyvenimą bei partnerystę – kad meilė negali gyvuoti be atsakomybės ir iniciatyvos, o išmintis ir realybės suvokimas kartais svarbesni už jausmus. Ši atvira istorija parodo, kaip svarbu pažinti save, įsiklausyti į savo poreikius ir nebijoti priimti sprendimų, kurie gali atrodyti sunkūs, bet būtini vidinei harmonijai.
