Žinomas menininkas ir fotografas Algis Kriščiūnas neslepia, kad ilgą laiką nešiojosi savyje mintį, kuria išdrįsti pasidalinti viešai nebuvo taip paprasta. Kūrėjas atvirai prisipažįsta, kad jį nuolat lydėjo dvejonių šešėlis – jis vis klausė savęs, ar jo pojūčiai nėra klaidingi, ar tai, ką jis jaučia, nėra tik kažkoks keistas vaidinis, kurį sukūrė jo paties vaizduotė. Tačiau galiausiai atėjo akimirka, kai tylėti tapo nebeįmanoma, nors jis puikiai supranta, kad jo žodžiai gali sukelti nemenką pasipiktinimo bangą tarp meno gerbėjų.
Viskas prasidėjo nuo apsilankymo garsiojo siurrealizmo genijaus Salvadoro Dali muziejuje. Algis Kriščiūnas neslepia, kad šis menininkas jam buvo autoritetas nuo pat ankstyvos vaikystės. Jis žavėjosi viskuo: tuo unikaliu, sveiku išprotėjimu, kurį Dali transliavo per savo darbus, neįtikėtina išmone, stulbinančia stilių įvairove bei tiesiog pavydėtinu produktyvumu. Pagaliau išsipildžiusi svajonė apsilankyti asmeninėje Dali galerijoje turėjo tapti viršūne, tačiau realybė pasirodė esanti kur kas sudėtingesnė ir emocine prasme dviprasmiška.
Vaikščiodamas po muziejaus sales, Algis savo akimis regėjo viską, apie ką skaitė knygose. Pasitvirtino kiekviena detalė: neįtikėtina fantazija, kruopščiausia technika, kuri nepalieka vietos klaidoms, ir milžiniškas kūrybinis palikimas. Menininkas neslepia, kad kai kuriose vietose jam tiesiog reikėjo prilaikyti apatinį stalčių, kad tas nebūtų nuolat išsižiojęs iš nuostabos. Profesinis pavydas taip pat kunkuliavo viduje, matydamas, kaip meistriškai Dali valdė teptuką ir kūrė pasaulius, kurie atrodo tokie tikri, nors ir neįmanomi.
Tačiau už šio techninio tobulumo ir vizualinio triukšmo Algis pajuto tai, kas jį patį stipriai nuliūdino. Tai buvo suvokimas, kuriuo jis dabar dalijasi su tam tikra baime, žinodamas, kad daug kam tokia nuomonė nepatiks. Nors jo galva liko visiškai apstulbinta ir nustebinta meistriškumo, širdis liko tuščia. Emocinis ryšys, kurio jis taip tikėjosi, tiesiog neįvyko. Tas blizgesys ir techninis genialumas užgožė kažką tikro ir žmogiško, palikdamas tik šaltą susižavėjimą protu, bet ne siela. Tai buvo keistas ir kiek skaudus atradimas žmogui, kuris visą gyvenimą šį menininką laikė savo idealu.
