Dainininkas ir verslininkas Žilvinas Žvagulis šiandien sako išgyvenantis vieną laimingiausių savo gyvenimo etapų. Tačiau prieš kelerius metus išgirsta vėžio diagnozė privertė jį išgyventi visiškai kitokias emocijas.
Liepos pabaigoje 61-ąjį gimtadienį atšventęs atlikėjas apie šį sudėtingą gyvenimo laikotarpį atvirai prabilo laidoje „Nuo… Iki…“.
Žilvinas nesistengė pagražinti savo pirmosios reakcijos. Išgirdęs diagnozę jis porai parų užsidarė savyje ir nenorėjo, kad aplinkiniai prie jo lįstų.
Pirmoji para buvo itin sunki – atlikėjas prisipažino gėręs. Antrąją dieną, kaip pats pasakojo, pradėjo savęs gailėti.
Tačiau tuomet įvyko svarbus pokalbis.
Šalia buvusi žmona Irena Starošaitė paragino nebesikoncentruoti vien į baimę ir emocijas, o atsisėsti bei pradėti kalbėti apie tai, kas svarbiausia – laukiantį gydymo planą.
Būtent nuo tos akimirkos dėmesys turėjo krypti ne į klausimą „kodėl man?“, o į tai, ką galima padaryti toliau.
Kalbėdamas apie prieš kelerius metus užklupusią ligą, Žilvinas ir šiandien nepraranda sau būdingo humoro. Tačiau už šypsenos slypi patirtis, kuri privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą, šeimą ir laiką.
Dabar atlikėjas sako besijaučiantis itin laimingas.
61-ojo gimtadienio proga jis net neturėjo ypatingo noro, kurį norėtų sau palinkėti. Žilvino teigimu, jis jaučiasi gyvenimo apdovanotas ir mano turintis tai, ko jam reikia.
Kalbėdamas apie svarbiausius žmones, atlikėjas pirmiausia dėkoja savo šeimai.
Jis prisimena tėvus, kuriems dėkingas už gyvenimą, sūnus, padovanojusius jam anūkų, ir žmoną Ireną, daugybę metų esančią šalia.
Tačiau amžius Žilvinui ne visada buvo tik skaičius.
Atlikėjas prisipažino, kad vienas pirmųjų rimtų vidinių lūžių įvyko sulaukus keturiasdešimties. Tuo metu jį pradėjo persekioti mintis, kad muzikinė karjera gali greitai baigtis.
Jis svarstė, ką veiktų, jei vieną dieną nebegalėtų dainuoti. Būtent tokios baimės paskatino greta muzikos imtis įvairių verslų ir ieškoti kitų veiklos sričių.
Vis dėlto muzika niekur nedingo. Priešingai – pats Žilvinas pripažįsta, kad būtent dainavimas jam iki šiol suteikia didžiausią malonumą.
Sulaukus penkiasdešimties požiūris į amžių tapo ramesnis, tačiau šešiasdešimtmetis atnešė dar vieną moralinį lūžį.
Žilvinas prisiminė, kad būdamas maždaug trisdešimties žiūrėdavo į penkiasdešimtmečius scenoje ir galvodavo, kad jie jau labai vyresni. Dabar pats atsidūręs jų vietoje į savo anuometines mintis gali pažvelgti visai kitaip.
Po vėžio diagnozės, gydymo ir daugybės gyvenimo patirčių jo žodžiai apie dabartinę laimę įgauna kitą prasmę.
Šiandien Žilvinas kalba ne tik apie tai, kaip sunkiai priėmė diagnozę, bet ir apie tai, ką norėtų pakeisti, jei būtų įmanoma atsukti laiką atgal, bei žmones, kurių norėtų atsiprašyti.
Jo istorijoje bene ryškiausias kontrastas – tarp pirmųjų dienų po diagnozės ir dabarties. Tuomet jis buvo užsidaręs savyje ir nežinojo, kas laukia toliau, o šiandien sako jaučiantis, kad gyvena vieną laimingiausių savo gyvenimo laikotarpių.
