Lietuvos televizijos eteryje tvyro maksimali įtampa, o emocijos pasiekė aukščiausią įmanomą tašką. Jau šį sekmadienį populiariajame projekte „Didysis chorų mūšis“ įvyks lemtingoji atomazga, kurioje dėl nugalėtojų titulo susirems Panevėžio ir Kauno chorų kariaunos. Tačiau likus vos kelioms dienoms iki šio grandiozinio įvykio, Panevėžio purpurinio choro vedlys, žinomas nuomonės formuotojas Justas Pečeliūnas, nebeišlaikė ir atvirai prabilo apie tai, kas dėjosi jo širdyje visus šiuos mėnesius.
Justas Pečeliūnas neslepia – šis kelias jam tapo ne tik muzikiniu iššūkiu, bet ir gilia asmenine transformacija, pareikalavusia daugybės jėgų ir vidinės stiprybės. Socialiniuose tinkluose jis pasidalijo jautriu ir itin atviru įrašu, kuriame prisiminė kiekvieną akimirką: nuo tos lemtingos kolegės žinutės iki dabar, kai prieš akis – svarbiausias gyvenimo pasirodymas. Justas prisipažįsta, kad viskas prasidėjo nuo paprasto troškimo išbandyti save televizijoje, tačiau jis net neįtarė, kokia banga jį užlies.
„Juokingai gyvenime susidėlioja dalykai“, – mąstė Justas Pečeliūnas, prisimindamas akimirką, kai vos prasitaręs apie televiziją gavo kvietimą į „Chorų mūšį“. Nors sutiko nedvejodamas, viduje virė tikras pragaras. Didžiausia baimė, anot nuomonės formuotojo, buvo ne scenos šviesos, o būtinybė būti savimi, be jokių kaukių ar personažų, prie kurių yra įpratusi jo auditorija.
Pirmoji vokalo pamoka Justui tapo tikru šaltu dušu. Jis atvirai rėžė – sekėsi sunkiai. Tai nebuvo tik kova su natomis, tai buvo kova su savo kūno ir sielos blokais. Įtampa buvo tokia didelė, kad kitą dieną po pamokos Justą apniko juodos abejonės dėl savo vietos projekte. Jis net griebėsi teptuko ir pradėjo tapyti, nors tai daro itin retai – tai buvo savotiškas gelbėjimosi ratas skęstant savo baimėse.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Tačiau viskas pasikeitė, kai jis susitiko su savo komanda – Panevėžio purpuriniu choru. Justas Pečeliūnas su didžiule meile pasakoja, kad būtent šie žmonės tapo jo atrama. Choro nariai tikėjo juo labiau nei jis pats savimi. Jie ne tik dainavo kartu, jie stūmė jį į priekį, padėjo atsipalaiduoti ir galiausiai tapti tikru kapitonu, kuriuo jis pradžioje visai nesijautė.
Per keturis mėnesius ši grupė žmonių patyrė viską: nuo visiškos euforijos iki emocinio dugno, tačiau visada išliko vieningi. Justas pabrėžia, kad jo pagrindinis tikslas nebuvo tik sausas techninis atlikimas – jis norėjo nepamesti savęs ir tiesiog mėgautis procesu. Ir dabar, stovėdamas ant finalo slenksčio, jis drąsiai sako: „Mums pavyko!“.
Žvelgdamas į artėjantį sekmadienį, Justas Pečeliūnas neslepia graudulio. Jis prisipažįsta, kad sulaikyti ašaras darosi vis sunkiau, kai suvokia, kokio didžiulio palaikymo sulaukė iš gerbėjų. Tai nebėra tik varžybos, tai tapo bendra švente, kurioje svarbiausia – emocija ir buvimas kartu. Paskutinį kartą prieš finalą jis paprašė to paties, ką kaskart kartoja savo choristams užkulisiuose: „Pasimėgaukime“. Panevėžio choro finalinis numeris – 02, ir Justas tiki, kad jei jie lipdami į sceną jaus džiaugsmą, viskas bus gerai.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
