Praėjus beveik metams po skaudžios netekties, aktorė Dalia Brenciūtė vis dar su jauduliu prisimena paskutinius mėnesius, praleistus šalia savo vyro, kino ir teatro legendos Kosto Smorigino. Tačiau net ir išgyvenusi vieną sunkiausių gyvenimo etapų ji nepasitraukė nuo scenos – teatras tapo vieta, padėjusia iš naujo atrasti jėgų gyventi.
Aktorė neslepia, kad niekada nejautė poreikio lygintis su vyru ar varžytis dėl pripažinimo. Nors Kosto Smorigino kūrybinis palikimas milžiniškas, ji visada ėjo savu keliu ir džiaugiasi, kad net sulaukusi septyniasdešimties vis dar yra reikalinga teatrui.
Po vyro mirties darbas tapo tikru išsigelbėjimu. Dalia pasakoja, kad repeticijos, susitikimai su kolegomis ir kūrybinis procesas padėjo bent trumpam atitolti nuo sunkių minčių. Keli mėnesiai, praleisti repetuojant naują spektaklį su režisieriumi Jonu Kuprevičiumi, jai buvo tarsi terapija po ilgo laiko ligoninės palatose ir skaudžių atsisveikinimo akimirkų.
Vis dėlto likimas ir vėl pateikė netikėtą išbandymą. Spektaklio, kuriam buvo ruoštasi, taip ir nepavyko pastatyti. Režisierius susirgo ir pats atsidūrė ligoninėje, todėl buvo nuspręsta kūrinio atsisakyti. Nepaisant to, aktorė nesustojo. Ji ir toliau dirba „Domino“ teatre, repetuoja kartu su Kristina Kazlauskaite spektaklį „Trys mylimos“ ir tikisi rudenį vėl susitikti su žiūrovais scenoje.
Prisiminimai apie paskutinius metus su Kostu Smoriginu iki šiol išlieka labai ryškūs. Dalia atskleidžia, kad dar prieš antrąjį vyro insultą buvo nusprendusi atsisakyti dalies darbų ir gerokai sumažinti krūvį. Ji jautė nerimą dėl vyro sveikatos ir stengėsi būti kuo arčiau jo.
Lemtingą dieną, kai Kostą ištiko antrasis insultas, teatre kaip tik vyko pirmoji spektaklio „Keliautojai“ repeticija. Namuose sunegalavęs vyras mėgino jai prisiskambinti, tačiau telefonas tuo metu buvo išjungtas. Tada jis kreipėsi į sūnų Kostuką. Laimei, šis tuo metu buvo Lietuvoje ir nedelsdamas atskubėjo padėti.
Netrukus atvyko medikai, o Kostas buvo išvežtas į ligoninę. Sūnus po visų įvykių atvyko tiesiai į teatrą ir surado mamą. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Spektaklio repeticijos, planai ir scenos rūpesčiai liko nuošalyje.
Dalia prisimena, kad po pirmosios repeticijos jos dalyvavimas „Keliautojuose“ baigėsi. Spektaklis vėliau pasiekė žiūrovus jau be jos, nes visas jos gyvenimas persikėlė į ligoninę. Dienos virto savaitėmis, savaitės – mėnesiais. Kiekviena rytą ir vakarą lydėjo ta pati kryptis, tie patys koridoriai ir tas pats troškimas būti šalia žmogaus, su kuriuo praleista didžioji gyvenimo dalis.
Aktorė neslepia, kad tuo laikotarpiu ligoninė tapo jos kasdienybe. Ji gyveno viltimi, rūpesčiu ir nuolatiniu buvimu šalia mylimo žmogaus. Nors gyvenimas atnešė skaudų atsisveikinimą, šiandien Dalia Brenciūtė stengiasi žvelgti į priekį. Scena, žiūrovai ir nauji vaidmenys jai primena, kad net po didžiausių netekčių galima rasti jėgų tęsti pradėtą kelią ir išsaugoti tai, kas svarbiausia – meilę prisiminimuose.
