Nuo pat vaikystės beveik nematanti Aušra Garunkšnytė jau buvo pripratusi, kad gyvenime viskas reikalauja atkaklumo. Tačiau jos sporto karjeroje svarbiausia, pasak Aušros, visada buvo žmonės – tie, kurie ne tik padrąsindavo pabandyti kažką naujo, bet ir likdavo šalia, kai pačiai pritrūkdavo tikėjimo savimi. Artimųjų, trenerių ir bendruomenės palaikymas tapo ne tik starto impulsu, bet ir jėga, leidžiančia siekti maratono finišo, net kai kiekvienas žingsnis atrodė sunkus ir nepasiekiamas.
Aušros istorija yra dalis vaistinių tinklo „Camelia“ ir Lietuvos paralimpinio komiteto kampanijos „Bendrystė augina čempionus“. Joje ji dalijasi asmenine patirtimi sporte, pasakoja apie sudėtingas traumas, iššūkius ir akimirkas, kai vienintelis pagalbos šaltinis buvo žmonės šalia.
Pirmieji Aušros žingsniai sporte nebuvo varžybiniai. Pradinėse klasėse ji lankė lengvosios atletikos būrelį, kuriame buvo ir bėgimo rungtys, tačiau sportas tuo metu buvo labiau laiko praleidimo su draugais būdas. „Vėliau paauglystėje kūno kultūros mokytojas pasiūlė treniruotis rimčiau, o klasės draugė paragino bėgti drauge. Tiesą sakant, sporto labai nemėgau – man tai buvo kančia, bet buvo smagu būti su draugais“, – juokiasi Aušra.
Paauglystėje Aušra išbandė ir kitas sporto šakas – žaidė aklųjų tenisą, šiek tiek plaukiojo, tačiau nė viena veikla taip ir netapo jos aistra. Bėgimas liko jos kasdienybės dalimi, lydėjo studijų metus ir vidutinių nuotolių varžybas.
Mintis išbandyti maratoną pasigirdo netikėtai. Kęstutis Bartkėnas, aklųjų ir silpnaregių bėgimo čempionas, dažnai skatino Aušrą išbandyti ilgesnes distancijas, bet pati idėją atmesdavo. Viskas pasikeitė skambučio metu iš Lietuvos aklųjų sporto federacijos: vienas sportininkas susirgo, ir Aušra turėjo greitai užpildyti spragą pusmaratonio varžybose Kaune. Nors nesiruošė, ji nuvažiavo ir įveikė distanciją. Finiše suprato, kad ilgesnės distancijos jai suteikia visiškai kitokį jausmą nei vidutiniai nuotoliai, ir tai buvo momentas, kai atsirado mintis rimčiau žengti maratono kryptimi. Profesionalia maratonininke ji pasijuto tik patekus į paralimpines žaidynes.
Didžiausias išbandymas įvyko 2021 m. vasarą, kai Aušra patyrė stresinį dubens kaulo lūžį ir turėjo atsisakyti starto Tokijo paralimpinėse žaidynėse – varžybose, kurioms ruošėsi ilgą laiką. „Buvau pikta ant viso pasaulio, nes labai norėjau startuoti. Aplinkiniams irgi nebuvo lengva matyti, kokia buvau nusivylusi ir nelaiminga“, – prisimena sportininkė. Atsitiesti padėjo šeima ir komanda, kurie ne tik suprato situaciją, bet ir skatino judėti pirmyn: „Mano šeima sakė: gerai, taip nutiko, vadinasi, taip turėjo nutikti. Susikaupi ir eini toliau.“
Aušra pabrėžia, kad maratonas, nors iš šalies atrodo individuali rungtis, yra tikras komandinis darbas. Už kiekvieno starto stovi treneriai, fizinio rengimo specialistai, psichologai ir gidas – bėgikas, padedantis trasoje orientuotis. Kartu jie treniruojasi, bendrauja, kuria pasitikėjimą ir palaikymą. „Kai būna sunku ar neramu, visada žinau, kad galiu su jais pasikalbėti. Jie išklauso, paskatina, padeda susitvarkyti su mintimis. Svarbu jausti, kad šalia yra žmonės, kurie tavęs neteisia, o padeda siekti rezultato“, – sako Aušra.
Ilgų distancijų bėgimas reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir psichologinės stiprybės. Net puikiai pasiruošus varžyboms, trasoje gali atsirasti abejonių. Aušra mokėsi jas valdyti, prisimindama visą įdėtą darbą ir tikslą pasiekti finišą.
Sportininkė pastebi, kad požiūris į negalią sporte keičiasi. Paauglystėje treneriai dažnai saugodavo sportininkus, nenustatydami aukštų reikalavimų, bet Aušra visada norėjo būti vertinama kaip visi kiti. Lietuvoje bėgikų bendruomenė draugiška, palaikanti, net praeinant pro nepažįstamus žmones galima jausti bendrystę: palinkėjimai, klausimai apie laiką ar nuotolį suteikia motyvacijos ir primena, kad esi bendruomenės dalis.
Kampanija „Bendrystė augina čempionus“, vykdoma kartu su Lietuvos paralimpiniu komitetu, yra dalis „Camelia“ socialinės atsakomybės iniciatyvos „Kartu vienas dėl kito“ nuo 2022 m. Jos tikslas – didinti visuomenės supratimą apie negalią turinčius žmones ir skatinti jų įtrauktį į bendruomenes, pabrėžiant, kad kartu įveikti iššūkius – įmanoma.
