Lietuvos muzikos pasaulį sukrėtė skaudi ir neatitaisoma žinia – amžinybėn iškeliavo kompozitorius Osvaldas Balakauskas. Tai asmenybė, kurios vardas tapo neatsiejama mūsų šalies moderniosios kultūros dalimi, o jo kūrybinis palikimas dar ilgai išliks nepajudinamu autoritetu ateities kartoms. Lietuvos kompozitorių sąjunga, pranešusi apie šią netektį, neslepia gilaus liūdesio: kartu su šiuo kūrėju pasitraukė ištisa epocha, suformavusi ne vieną dešimtmetį Lietuvos akademinio meno kryptį.
Osvaldas Balakauskas gimė 1937 metų gruodžio 19-ąją. Jo kelias į muzikos olimpą prasidėjo Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultete, kur jis studijavo 1957–1961 metais. Tačiau tikrasis kūrybinis lūžis ir horizontų išplėtimas įvyko Kijevo konservatorijoje. Čia, 1964–1969 metais, jis mokėsi pas legendinį Borisą Liatošinskį. Būtent Kijeve jaunas kūrėjas pasinėrė į avangardines idėjas, bendravo su bendraminčiais ir atrado tokius muzikos milžinus kaip Stockhausenas, Boulezas bei Xenakis. Ypatingą įspūdį jam paliko Weberno ir Messiaeno darbai, kurie tapo pamatu jo paties unikaliai ir ambicingai muzikos sistemai plėtoti.
Tačiau O. Balakauskas nebuvo vien tik užsidaręs kabineto tyloje kūrėjas. Jis aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos valstybę: 1988–1992 metais jis buvo Sąjūdžio tarybos narys, o atkūrus nepriklausomybę, savo intelektą ir eleganciją demonstravo diplomatinėje tarnyboje. 1992–1994 metais jis ėjo Lietuvos ambasadoriaus pareigas Prancūzijoje, Ispanijoje bei Portugalijoje, reziduodamas romantiškajame Paryžiuje. Sugrįžęs į akademinę veiklą, jis ilgus metus vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedrai, dalydamasis savo neįkainojama patirtimi su studentais.
Jo nuopelnai tėvynei buvo įvertinti aukščiausiais apdovanojimais. 1996 metais Osvaldui Balakauskui įteikta Lietuvos nacionalinė premija, o 1998-aisiais jis pagerbtas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Net ir vėlesniais metais jo šviesa neblėso – 2012 metais jam įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Kompozitoriaus kūryba skambėjo ir tebeskamba prestižiškiausiose pasaulio scenose – nuo „Varšuvos rudens“ ir Berlyno bienalės iki „Prahos pavasario“ bei ISCM Pasaulio muzikos dienų. Jo teorinės įžvalgos, tokios kaip „Kvintų progresijos metodas“, nugulė į fundamentalias studijas, o knyga „Osvaldas Balakauskas: muzika ir mintys“ tapo bibliografine retenybe melomanams. Šiandien, kai didžiojo meistro nebėra, lieka tik jo muzika, kurią jis kūrė su neįtikėtinu preciziškumu ir dvasiniu gyliu, visam laikui įrašydamas savo vardą į Lietuvos istorijos puslapius. Nuoširdi užuojauta velionio artimiesiems ir visai kultūros bendruomenei.
