Televizijos laidų vedėja Indrė Bareikienė išgyvena laikotarpį, apie kurį ilgai nekalbėjo garsiai. Jai buvo atlikta operacija, o apie šį etapą ji nusprendė papasakoti ne tada, kai viskas jau liko praeityje, bet būdama pačiame gijimo procese. Šį kartą ji pasirinko ne patogią distanciją, o atvirumą čia ir dabar.
Indrė paviešino jautrų vaizdo įrašą, kuriame užfiksavo savo kelionę – nuo nerimo iki sprendimo kalbėti. Per daugelį metų ji sąmoningai rinkosi temas, kurios, jos įsitikinimu, gali kažkam padėti. Ir šįkart ji neslėpė – papuolė į statistiką. Per įprastą kasmetinę patikrą buvo rasti dariniai, kuriuos reikėjo pašalinti. Sprendimas buvo aiškus – operacija įvyko.
Po jos atėjo suvokimas: priešoperacinė tyla neturi tęstis ir vėliau. Indrė pripažino, kad dažniausiai dalijasi tik jau užbaigtais etapais, kai viskas nurimę. Tačiau šįkart ji kalba tada, kai viskas dar gyva, kai vyksta gijimas, kai kūnas ir mintys dar ieško pusiausvyros. Ji sąmoningai vengia kalbėti apie diagnozes – svarbiausia jai prevencija.
Kol nieko neskauda, lengva patikėti, kad nieko ir nevyksta. Tačiau būtent tada, pasak jos, reikia eiti tikrintis. Ji priminė paprastą, bet dažnai pamirštamą taisyklę – lėktuve pirmiausia deguonies kaukę dedame sau. Ne iš egoizmo, o iš atsakomybės.
Paradoksalu, kad operacija buvo atlikta toje pačioje vietoje, kur ji gimdė savo vaikus – Ceciliją ir Pranciškų. Sugrįžimas į tą pačią erdvę įgavo kitą prasmę. Ten, kur kadaise prasidėjo gyvybė, dabar vyko kova už jos pačios sveikatą. Ir būtent ten ji dar kartą aiškiai suvokė: jos sveikata yra jos vaikų saugumas.
Baimės buvo. Net stiprios moterys dreba – šių žodžių ji neslėpė. Labiausiai ją sukrėtė ne asmeninis nerimas, o moterų srautas ligoninės koridoriuose. Liftai, laukiamieji, akys, pilnos tylos. Viena po kitos. Mūsų tiek daug, – rašė ji. Ir tai vyksta nuolat, tik kol tai nepaliečia tavęs, atrodo, kad viskas kažkur toli.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Ji nuoširdžiai padėkojo „Unavita“ klinikai, savo ginekologei Jūratei Žmuidzinaitei, operavusiai gydytojai Arinai Keblienei ir visam Vilniaus gimdymo namų personalui už profesionalumą, ramybę ir žmogiškumą.
Dabar prasidėjo gijimo laikotarpis. Tačiau kartu – ir dar viena pamoka. Meilė sau neprasideda nuo didelių deklaracijų ar ypatingų progų. Ji prasideda nuo profilaktinės apžiūros. Nuo sprendimo nelaukti rytojaus.
Indrė pripažino, kad jei jos įrašas paskatins bent vieną moterį užsiregistruoti patikrai, visa ši atvira istorija turės prasmę. Pasirūpinti savimi reikia ne tada, kai priverčia aplinkybės, o tada, kai dar turi pasirinkimą. Dabar.
