Vytaras Radzevičius dar kartą parodė, kad smalsumas neturi amžiaus ribų. Kai daugelis žiemą renkasi ramų poilsį namuose, jis nusprendė pasukti visai kitu keliu – ten, kur laukia kantrybės išbandymai, nauji įgūdžiai ir netikėti atradimai. Jo žodžiai skambėjo tvirtai ir užtikrintai: mokytis niekada nevėlu. Ir tai – ne tuščia frazė.
TV3 laidoje „Vytaro ferma“ jis atvirai kalbėjo apie tai, kodėl vis dar ieško naujų patirčių. Pasak jo, graži žiemos diena – puiki proga ne tik pasimėgauti šalčiu, bet ir pamankštinti smegenis. Du dalykai, jo manymu, yra esminiai: išmokti kažką naujo ir tuo pačiu išjudinti protą. Būtent dėl to jis ryžosi iššūkiui, kuris pareikalavo susikaupimo, tikslumo ir nemažai kantrybės.
Šį kartą Vytaras nėrė į vieną sudėtingiausių lietuviškų kepinių pasaulį – šakočio kepimą. Kartu su mokytoju Žygintu jis pradėjo nuo pat pradžių. Ne simboliškai, ne paviršutiniškai, o tikrai – žingsnis po žingsnio. Kiekvienas etapas, kiekvienas judesys turėjo savo svarbą. Iš šalies gali atrodyti, kad viskas vyksta sklandžiai, tačiau procesas atskleidė visai kitą pusę. Reikėjo tikslumo, nuolatinės kontrolės ir supratimo, kada ir kaip elgtis su tešla bei ugnimi.
Laidoje netrūko nei praktinių pamokų, nei atvirų prisipažinimų apie pirmuosius bandymus. Vytaras neslėpė, kad kai kurios akimirkos buvo gerokai sudėtingesnės, nei jis tikėjosi. Buvo momentų, kai rezultatas neatitiko lūkesčių, kai teko taisyti klaidas ir pradėti iš naujo. Tačiau būtent tai, pasak jo, ir yra tikro mokymosi esmė – patirtis, kuri slepiasi už iš pirmo žvilgsnio paprasto, gražaus galutinio vaizdo.
Vis dėlto žiemos iššūkiai nesibaigė virtuvėje. Vėliau Vytaras kartu su seniūnu Arūnu išsiruošė prie ežero. Ant ledo – rogutės, grąžtai, palapinės ir vyriškas juokas. Jis pats su šypsena pastebėjo, kad nors jau seniai nebėra vaikas, rogutės vis dar kelia džiaugsmą. Vyrai tikėjosi, kad po storu ledu kimba seliavos.
Užšalęs ežeras atrodė tarsi atskiras pasaulis. Vytarą pribloškė vaizdas – viduryje ledo susiformavęs savotiškas miestelis iš palapinių. Po kojomis – apie 50 metrų gylio vanduo, kuriame gyvena seliavos. Toks kontrastas tarp ramybės viršuje ir gyvybės apačioje paliko stiprų įspūdį.
Nors kibimas nebuvo itin aktyvus, nusivylimo jis nejautė. Priešingai – galimybė pabūti gamtoje, pajusti tikrą žiemos šaltį ir parsivežti laimikį tapo savotišku apdovanojimu. Vytaras dar kartą įrodė, kad svarbiausia ne rezultatas, o pats procesas – ar tai būtų kantrybės reikalaujantis šakočio kepimas, ar laukimas ant ledo, kol sujudės meškerės viršūnėlė.
Jam tai buvo daugiau nei pramoga. Tai buvo priminimas, kad kiekviena diena gali tapti nauju startu – jei tik išdrįsti pabandyti.
