Dileta Meškaitė sugrįžta su kūriniu, kuris iš pirmo klausymo gali pasirodyti lengvas, žiemiškas ir net šiek tiek žaismingas, tačiau po paviršiumi slepia kur kas daugiau. Naujoji daina „Kol pustys“ – tai ne tik melodija apie sniegą ar sezoninę nuotaiką. Tai būsena, kurią atlikėja bandė pagauti tada, kai viskas aplink atrodė sustoję.
Paradoksalu, bet kūrinio užuomazgos gimė visai ne studijoje, o automobilyje. Įstrigusi spūstyje pakeliui namo, Dileta staiga išgirdo galvoje suskambusią melodiją. Ji atėjo netikėtai, tarsi iš praeities, su lengvu nostalgijos atspalviu. Būtent tas momentas – tarp skubėjimo ir laukimo – tapo pradžia dainai, kurioje realybė trumpam praranda svorį.
Iš pradžių buvo svarstoma apie elektronikos kryptį, tačiau kūrinys natūraliai pasuko kita linkme. Vietoj tamsesnių tonų atsirado šviesa, vietoj uždarumo – judesys. „Norėjosi pakilumo, lengvumo, tokios būsenos, kai realybė trumpam ištirpsta. Taip gimė italo disco nuotaika – šiek tiek retro, šiek tiek ironijos, bet labai gyva ir labai mano tema“, – dalijasi Dileta. Šis pasirinkimas suteikė dainai šokio energijos, kuri pulsuoja net tada, kai žodžiai kalba apie sniegą ir netikėtumus.
Tekstas – metaforiškas, subtiliai sarkastiškas, su tyčia palikta erdve klausytojo interpretacijai. Dileta nesiekia visko išaiškinti ar sudėlioti į lentynas. „Man patinka, kai klausytojas pats pasiima savo prasmę. Vienam tai bus žiemos nuotykis, kitam – būsena, dar kitam – prisiminimas. Muzika turi veikti per jausmą, o ne per paaiškinimą“, – sako ji. Būtent tas atvirumas leidžia kūriniui gyventi skirtinguose pasauliuose – kiekvieno klausytojo viduje.
Įkvėpimas tekstams dažnai ateina iš paprasčiausių kasdienių situacijų. Atlikėja turi įprotį užsirašyti frazes, kurios netikėtai užkliūva už ausies. Kartais tai atsitiktiniai žodžiai, kartais – artimųjų ištarti posakiai. „Užsirašau frazę ir galvoju – kokia čia smagi nesąmonė. Mėgstu analizuoti žodžius, ieškoti dviprasmybių. Pavyzdžiui, „žiema užklupo netikėtai“. Arba brolio pasakyta frazė „O, vaikine!“ – pagalvojau, koks nostalgiškas kreipinys, būtent jo man ir trūko rašant dainos žodžius. Kartais po kurio laiko atsiverčiu savo užrašinę – ten pilna dalykų, kurie iki ašarų juokingi, susapnuoti ar keisti. O kai kuriuos perskaičius galvoju: ooooi, mergina, kas tavo galvoje“, – juokiasi ji. Šie fragmentai, iš pirmo žvilgsnio atsitiktiniai, galiausiai tampa emociniu stuburu dainose.
Kartu su „Kol pustys“ pasirodė ir vizualus klipas, kuriam ypatingo jaukumo suteikė artimiausi žmonės – jame nusifilmavo Diletos močiutė ir brolis. Šis sprendimas suteikė kūriniui papildomą asmeniškumo sluoksnį. Šiluma, sklindanti iš šeimos buvimo šalia, kontrastuoja su žiemiška aplinka ir sukuria jautrų balansą tarp realybės ir žaismingos iliuzijos.
Vaizdo klipe dominuoja 7-ojo dešimtmečio įkvėptas stilius: retro apranga, senovinis autobusas, subtilios detalės, primenančios kitą laikmetį. Ir, žinoma, tikra lietuviška žiema, kuri, kaip dažnai nutinka, užklupo netikėtai. Sprendimas išleisti kūrinį sutapo su pirmuoju rimtu sniegu, lyg pati gamta būtų prisidėjusi prie scenarijaus. „Atrodė, kad gamta pati įsijungė į mūsų scenarijų. Kaip ir dainoje – viskas nutinka netikėtai, bet būtent tada, kai reikia“, – šypsosi Dileta.
Filmavimo sąlygos buvo išties ekstremalios – spaudė šaltis, keliai buvo slidūs, o žiema tapo ne dekoracija, o pilnaverte dalyve. Net ir už kameros netrūko įtampos: visai šalia filmavimo vietos važiavęs automobilis nuslydo į griovį. Komandai teko trumpam pamiršti kino planus ir imtis pagalbos – ištraukti mašiną atgal į kelią. Tai buvo ne suvaidinta scena, o tikras žiemos išbandymas.
„Kol pustys“ – tai kūrinys, kuris lengvai įstringa galvoje, bet dar ilgiau lieka jausmuose. Jis kviečia ne tik niūniuoti, bet ir pasiduoti būsenai, kurioje realybė suminkštėja, o ironija susipina su nostalgija. Tai trumpa pauzė tarp kasdienybės sluoksnių, kurioje galima leisti sau tiesiog būti – kol pustys.
