Donata Gutauskienė-Laisva šiandien vėl atsidūrė dėmesio centre, tačiau šįkart ne dėl naujo projekto, ne dėl scenos ar įvaizdžio. Ji ryžosi kalbėti apie tai, kas skaudžiausia – apie skyrybas ir vidinį lūžį, kuris pakeitė jos gyvenimo kryptį. Tai ne iš anksto surežisuota išpažintis, o atviras pasakojimas apie laikotarpį, kai griūva tai, kas atrodė stabilu ir nepalaužiama.
Dar vasarą Laisva pati pranešė, kad su vyru Rolandu Gutausku jau kurį laiką gyvena atskirai. Tą akimirką ji neskubėjo aiškinti detalių, tačiau dabar pripažįsta – sprendimas brendo ilgai, lydimas abejonių, tylos ir bandymų suprasti, ar vis dar įmanoma išsaugoti tai, kas kadaise jungė.
„Noriu padėti galutinius taškus“, – šiais žodžiais Donata apibūdina dabartinį savo etapą. Juose telpa ne tik pabaiga, bet ir vidinis poreikis išsivaduoti iš nuolatinio laukimo, neapibrėžtumo ir emocinės įtampos. Tai bandymas pagaliau atsisėsti su savimi ir sąžiningai įvardyti, kas baigėsi, o kas dar tik prasidės.
Laisva neslepia – skyrybos atnešė ne tik liūdesį, bet ir keistą palengvėjimą. Ji kalba apie jausmą, kai suvoki, jog ilgai neštas svoris pagaliau nuleistas, nors kartu su juo ateina tuštuma. Pasak jos, tai buvo procesas, kuriame netrūko skausmingų pokalbių, tylos momentų ir bandymų suprasti vienas kitą be pykčio ar kaltinimų.
Kasdienybė po sprendimo pasikeitė iš esmės. Rytai tapo kitokie, vakarai – tylesni, o namai, kurie kadaise simbolizavo bendrumą, dabar reikalauja naujo prisijaukinimo. Donata atvirai pasakoja apie akimirkas, kai staiga užplūsta ilgesys, apie įpročius, kuriuos tenka paleisti, ir apie jausmą, kad gyvenimą reikia perrašyti iš naujo, sakinį po sakinio.
Šis etapas palietė ir jos kūrybą. Laisva pripažįsta, kad asmeniniai išgyvenimai neišvengiamai persikelia į jos vidinį pasaulį, o iš ten – į darbus. Ji kalba apie naują jautrumą, apie norą būti tikresne sau ir kitiems, apie laisvę, kuri dabar įgauna visiškai kitą prasmę nei anksčiau.
Nors skausmas dar nėra iki galo išblėsęs, Donata neslepia – ji tiki, kad galutiniai taškai nėra galas. Tai brūkšnys, po kurio gali atsirasti nauja pastraipa, naujas kvėpavimas ir naujas santykis su savimi. Jos atvirumas palietė daugelį, nes tai ne vienos moters istorija – tai pažįstamas jausmas tiems, kurie kada nors turėjo paleisti tai, kas buvo labai svarbu.
