Vasario 16-osios vakarą, kai scenoje skambėjo šventiniai akordai, o salėje tvyrojo ypatinga nuotaika, Vidas Bareikis ištarė žodžius, kurie daugelį privertė sulaikyti kvapą: Kažkada sugrįšiu į savo gimtinę ir tada skambės nuo mano juoko Lietuva. Ši eilutė tapo naujos dainos Ten, kur Nemunas teka ašimi – kūrinio, gimusio iš toli nuo namų išgyvento artumo.
Šventiniame koncerte ir apdovanojimų ceremonijoje Aš – dalis Tavęs atlikėjas pristatė specialiai šiai progai sukurtą dainą. Tačiau tai nebuvo tik dar vienas pasirodymas. Tai buvo asmeniškas išpažinimas apie ryšį, kuris nenutrūksta net tada, kai tarp tavęs ir gimtinės driekiasi tūkstančiai kilometrų.
Kelionė po Jungtines Amerikos Valstijas Vido Bareikio viduje paliko pėdsaką. Ten jis susitiko su išeivijos lietuviais, klausėsi jų istorijų, matė jų akis, pilnas ilgesio. Jis sako supratęs paprastą, bet stiprią tiesą – kartais Lietuvą ryškiausiai pamatai tik tada, kai nuo jos nutolsti. Svetimoje šalyje išgirsti lietuvišką žodį, pajunti savą dainą ir staiga supranti, kiek daug tai reiškia.
Vasarą, kūrybinės stovyklos prie jūros metu, jis pradėjo dėlioti pirmuosius dainos žodžius. Istorijos, pasakojimai apie miestus, prisiminimus, vaikystės kiemus sugulė į muziką. Jo sutikti žmonės kalbėjo apie Lietuvą tarsi apie gyvą būtybę – su kvapu, su skoniu, su charakteriu. Jie pasakojo apie savo rezervinę Lietuvą, kurią saugo namuose, kalboje, kasdieniuose ritualuose. Amerikoje augantys vaikai mokosi lietuviškai, šoka tautinius šokius, dainuoja lietuviškas dainas ne iš pareigos, o iš sąmoningos meilės.
Dainoje nuskamba ir Kaunas – vieno sutikto kauniečio svajonė sugrįžti senatvėje į gimtąjį miestą. Nors pats Vidas Bareikis yra vilnietis, jis sako Lietuvos nedalinantis. Jam visa šalis – viena. Nemunas čia tampa simboliu: laiko, tėkmės, namų, kurie visada kažkur laukia. Todėl ši daina skirta visiems – išvykusiems, likusiems, grįžtantiems. Visiems, kurie vienaip ar kitaip yra kelionėje.
Scenoje Aš – dalis Tavęs kūrinys suskambo taip, kaip jis ir buvo įsivaizduotas nuo pat pradžių – didingai. Kartu su Kauno pučiamųjų instrumentų orkestru Ąžuolynas ir Fainuolių choru daina įgavo platų, beveik himnišką skambesį. Iš pradžių ji gimė tyliai – prie pianino, kaimo trobelėje, pro atvirą langą girdint medžių ošimą ir vėjo šnarėjimą. Tačiau vėliau, kartu su prodiuseriu Pauliumi Vaicekausku-Plukandu, buvo nuspręsta, kad ši istorija turi skambėti plačiai, tarsi Dainų šventės akimirka, kai daugybė balsų susilieja į vieną.
Atlikėjui tai daugiau nei muzikinė premjera. Tai priminimas apie bendrystę ir apie tai, kad dainos apie Tėvynę nepraranda savo svorio. Ypač dabar, kai visuomenėje netrūksta įtampos ir susiskaldymo. Jo manymu, muzika gali tapti tiltu – tarp žmonių, tarp kartų, tarp čia ir ten.
Patriotizmas jam nėra šūkis ar plakatas. Tai jausmas, kuris gimsta dainuojant kartu ir pajutus, kad esi dalis kažko didesnio. Tai būdas priminti jaunimui apie šaknis ir patiems prisiminti, kas iš tiesų svarbu. Svetimoje šalyje niekada nebūsi iki galo savas, sako jis. Nepakeisi vaikystės ežero, gimto kiemo ar skonio, kuris primena namus.
Vidas Bareikis viliasi, kad išgirdę Ten, kur Nemunas teka žmonės stabtelės. Gal paskambins tėvams. Gal aplankys senelius. O gal tiesiog kitaip pažvelgs į savo miestą ir supras, kokią gražią šalį turi. Jei taip nutiks, reiškia, ši daina pasiekė tai, kam buvo sukurta.
