Lietuvos tikinčiųjų bendruomenę pasiekė skaudi žinia – eidamas 89-uosius metus mirė Kauno arkivyskupijos kunigas jubiliatas Vytautas Kazimieras Pesliakas. Jo mirtis paliko tylą ne tik parapijose, kuriose jis tarnavo, bet ir visų, kurie jį pažinojo kaip ramų, tvirtą ir žmonėms atsidavusį dvasininką, širdyse.
Kunigas Vytautas Kazimieras Pesliakas užgeso 2026 metų sausio 27 dieną Marijampolės ligoninėje. Pastarosios savaitės jam buvo sunkios, tačiau net ir silpstant jėgoms jis išliko ramus, lydimas maldos ir artimųjų buvimo. Jo gyvenimo kelias baigėsi tyliai, bet palikimas – itin garsus ir prasmingas.
Atsisveikinti su kunigu buvo galima Marijampolės globos namų koplyčioje. Sausio 28 dieną čia buvo aukojamos šv. Mišios už jo sielą. Į jas rinkosi žmonės, kuriems jis buvo daugiau nei kunigas – patarėjas, klausytojas, bendruomenės ramstis. Daugelis prisiminė jo gebėjimą išklausyti be skubos, patarti be spaudimo ir būti šalia tada, kai labiausiai reikėjo.
Vėliau kunigo palaikai buvo pervežti į Panoterius, Jonavos rajone. Ši vieta jam turėjo ypatingą reikšmę – čia stovi Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia, kurią jis pats statė kartu su parapijiečiais. Tai buvo ne tik statinys, bet ir ilgamečio darbo, kantrybės bei tikėjimo simbolis. Panoteriai tapo vieta, kur kunigas jautėsi reikalingas ir prasmingas.
Laidotuvių šv. Mišios Panoterių Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje vyko sausio 30 dieną, 12 valandą. Po jų kunigo Vytauto Kazimiero Pesliako palaikai atgulė amžinojo poilsio šalia bažnyčios, kurią jis pats padėjo pastatyti. Šis sprendimas daugeliui pasirodė itin simboliškas – kunigas liko ten, kur praleido svarbiausius savo tarnystės metus.
Vytautas Kazimieras Pesliakas gimė 1937 metų lapkričio 11 dieną Anykščiuose, darbininkų šeimoje, kurioje augo devyni vaikai. Jis buvo ketvirtasis vaikas. Nuo mažens pažinęs paprastą gyvenimą ir atsakomybę, jis anksti pajuto pašaukimą tarnauti Dievui. 1958 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, o 1963 metų balandžio 10 dieną buvo įšventintas kunigu.
Pirmoji jo tarnystės vieta buvo Kėdainių Šv. Jurgio parapija, kur jis dirbo vikaru. Vėlesniais metais kunigas tarnavo skirtingose vietose, tačiau būtent Panoteriai tapo jo gyvenimo ir dvasinio kelio centru. Čia jis ne tik vadovavo pamaldoms, bet ir gyveno kartu su žmonėmis, dalijosi jų kasdienybe, rūpesčiais ir džiaugsmais.
Kunigo gyvenime netrūko ir išbandymų – ligos ne kartą privertė jį gydytis ligoninėje, tačiau net ir tada jis neprarado ryšio su bendruomene. Jis tikėjo, kad tikrasis kunigo darbas vyksta ne tik prie altoriaus, bet ir paprastame, nuoširdžiame buvime šalia žmogaus.
Vytautas Kazimieras Pesliakas liks atmintyje kaip kunigas, kuris nekėlė balso, bet buvo girdimas, kuris neieškojo dėmesio, bet paliko gilų pėdsaką. Jo statyta bažnyčia, žmonių prisiminimai ir ilgi tarnystės metai tapo tylia, bet labai stipria jo gyvenimo liudijimo dalimi.
