Rumšiškėse vykusi miuziklo „Kol žodis gyvas…“ premjera virto ne tik išskirtiniu kultūriniu įvykiu, bet ir jautria akimirka, suvienijusia skirtingų kartų žiūrovus. Lietuvos etnografijos muziejaus Klojimo teatre netrūko nei audringų ovacijų, nei susijaudinimo – daugelis po pasirodymo neslėpė ašarų, tačiau jos buvo kupinos pasididžiavimo, o ne liūdesio.
Tarp gausiai susirinkusių svečių dėmesį patraukė ir retai viešumoje kartu matomi Viktoras Diawara bei buvusi jo žmona Živilė Diawara. Abu atvyko dėl svarbios priežasties – palaikyti savo vaikų, šešiolikmečio Kipro ir trylikametės Izabelės, kurie jau ne pirmus metus dalyvauja tarptautiniame kūrybiniame projekte.
Šių metų miuziklas tapo svarbiausiu ilgametės kūrybinės stovyklos akcentu. Jau aštuonioliktą vasarą kompozitoriaus ir projekto sumanytojo Gedimino Zujaus iniciatyva į Lietuvą susirenka lietuviškų šaknų turintis jaunimas iš įvairių pasaulio kampelių. Šiemet prie projekto prisijungė dalyviai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinių Arabų Emyratų, Naujosios Zelandijos, Australijos, Didžiosios Britanijos, Olandijos, Airijos, Malio ir Lietuvos.
Scenoje atgijo ilga Lietuvos istorijos kelionė – nuo baltų genčių laikų iki 1918 metų Vasario 16-osios. Spektaklyje atsiskleidė pagoniški ritualai, Lietuvos krikštas, svarbūs mūšiai, carinės priespaudos laikotarpis ir knygnešių pasiaukojimas, padėjęs išsaugoti lietuvišką žodį. Visa tai režisierių Gedimino Zujaus, Dominykos Vosyliūtės, Indrės Karbauskaitės ir Adrijaus Kvederavičiaus dėka buvo perteikta šiuolaikiškai, tačiau kartu pagarbiai išlaikant ryšį su tautos istorija.
Žiūrovai pripažino, kad būtent ši pusiausvyra tarp modernios sceninės kalbos ir lietuviškų tradicijų sukūrė ypatingą atmosferą. Spektaklis palietė ne tik jaunimą, bet ir vyresniosios kartos žiūrovus, kurie jautriai reagavo į scenoje pasakojamą Lietuvos kelią.
Po premjeros Gediminas Zujus atskleidė, kad nemaža dalis spektaklio tekstų gimė pačių stovyklos dalyvių kūrybinėse dirbtuvėse. Jaunimas ne tik kūrė, bet ir diskutavo, kaip šiandien suprantamai bei įtaigiai papasakoti Lietuvos istoriją savo bendraamžiams.
Viena stipriausių idėjų tapo simbolinis laiškas iš praeities dabarties žmogui. Siekdami sukurti autentišką įspūdį, dalyviai patys sendino popierių – mirkė jį vandenyje, džiovino ir dažė kava, kad šis primintų iš senų laikų išlikusį dokumentą. Pasak projekto vadovo, tokie kūrybiniai sprendimai leidžia jaunimui ne tik vaidinti ar dainuoti, bet ir asmeniškai prisiliesti prie Lietuvos istorijos.
Pastatymo choreografiją kūrė Dominyka Vosyliūtė, muziką – Gediminas Zujus, Andrius Gružauskas ir Linas Rimša, daugumos tekstų autorius buvo Adrijus Kvederavičius, o garso režisieriumi dirbo Albertas Jankauskas.
Viktoras Diawara neslėpė džiaugsmo matydamas, kad abu jo vaikai į šį projektą sugrįžta savo noru. Pasak jo, jei stovykla jiems nepatiktų, jie tikrai nesugrįžtų. Čia jie randa draugų, jaučiasi savi ir gali atsiskleisti kūrybiškai.
Atlikėjas pasakojo, kad sūnus Kipras vis labiau domisi režisūra, kuria savo filmus bei spektaklius, o dukra Izabelė atranda save muzikoje ir dainavime. Tokia aplinka, anot jo, vaikams yra labai artima ir natūrali.
Kipras šioje stovykloje dalyvauja jau trečią kartą, o Izabelė – antrą. Viktoras Diawara įsitikinęs, kad svarbiausias dalykas, padedantis vaikams išlaikyti lietuvišką tapatybę, yra nuolatinis ryšys su savo kultūra. Jis gimsta per tradicijas, istoriją, šeimos pasakojimus ir bendras šventes, kurios pamažu tampa žmogaus tapatybės dalimi.
Nors pats vaikystėje tokioje stovykloje nedalyvavo, atlikėjas prisiminė augęs lietuvybę puoselėjančioje aplinkoje ir mokęsis Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje. Jis pasakojo lankęs tautinius šokius, dalyvavęs skautų ir ateitininkų veikloje, įvairiuose spektakliuose bei lietuviškuose renginiuose. Pasak jo, tai labai primena tai, ką šiandien mato Rumšiškėse vykstančiame projekte.
Viktoras Diawara taip pat pastebėjo, kad Lietuvoje vis ryškiau jaučiamas sugrįžimas prie savo šaknų. Jo nuomone, žmonės iš naujo atranda folklorą, sutartines ir tradicijas, o jaunimas vis dažniau renkasi kurti bei dainuoti lietuvių kalba. Šią tendenciją jis mato ir savo šeimoje – automobilyje dažniausiai skamba lietuviška muzika, kurią renkasi jo vaikai.
Atlikėjas pabrėžė, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos remiama Gedimino Zujaus iniciatyva puikiai parodo, kiek daug galima pasiekti, kai susijungia talentas, motyvacija ir bendras tikslas. Daugelis žiūrovų sutiko, jog vos per savaitę sukurti vientisą muzikinį spektaklį, pasakojantį nuoseklią Lietuvos istoriją, yra didelis kūrybinis iššūkis.
Prieš prasidedant premjerai į publiką kreipėsi Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė. Ji priminė, kad Rumšiškės yra ypatinga vieta, kur kiekviena sodyba ir kiekvienas pastatas saugo Lietuvos istoriją, todėl būtent čia toks projektas įgauna dar gilesnę prasmę.
Ji pabrėžė, kad visą savaitę pasaulio lietuvių ir Lietuvos vaikai gyveno lietuviškos kultūros ritmu – dainavo liaudies dainas, skaitė lietuviškus tekstus ir visa tai pavertė istorija, kuri galiausiai persikėlė į sceną. Pasak jos, jau aštuoniolika metų gyvuojantis projektas padeda talentingam jaunimui iš viso pasaulio iš naujo atrasti ryšį su Lietuva ir stiprina jų lietuvišką tapatybę.
Gediminas Zujus pridūrė, kad šių metų miuziklas tapo simboline kelione nuo baltų genčių laikų iki 1918 metų. Pasak jo, buvo siekiama papasakoti apie tautos kovas, pasiaukojimą ir žmones, kurie išsaugojo lietuvišką žodį. Todėl ypatinga vieta spektaklyje skirta knygnešiams, o pats pavadinimas „Kol žodis gyvas…“ primena mintį, kad kol gyvas lietuviškas žodis, tol gyva ir pati tauta.
