Liepos 27-oji Indrės Bareikienės šeimai tapo ypatinga diena, kupina jaudulio, prisiminimų ir nuoširdžių emocijų. Televizijos laidų vedėja, verslininkė bei renginių organizatorė kartu su artimaisiais paminėjo svarbią progą – jos pirmagimei dukrai Cecilijai sukako keturiolika metų. Šiai dienai pažymėti ji pasidalijo jautriu vaizdo įrašu, kuriame sugulė archyviniai dukros augimo momentai, o šalia jų – atviri žodžiai apie motinystę, laiką ir nuolat besikeičiantį gyvenimą.
Savo įraše Indrė neslėpė, kad kiekvienas dukros gimtadienis tampa ne tik vaiko, bet ir pačios mamos nauju etapu. Ji prisipažino vis aiškiau suprantanti, kad kartu su augančia Cecilija keičiasi ir ji pati, o kiekvienas naujas gyvenimo tarpsnis pareikalauja išmokti to, ko iki tol dar neteko patirti.
„Mano pirmagimei – keturiolika. Ir aš suprantu, kad kartu su jos gimtadieniu gimsta dar viena nauja mano, kaip mamos, versija“, – savo mintimis dalijosi Indrė, pabrėždama, jog tėvystė nuolat augina ne tik vaikus, bet ir pačius tėvus.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Ji atvirai kalbėjo apie tai, kad ilgą laiką buvo įprasta manyti, jog būtent tėvai moko savo vaikus gyvenimo. Tačiau asmeninė patirtis jai parodė visai kitą pusę. Pasak jos, būtent dukra kasdien dovanoja svarbiausias pamokas – moko kantrybės, dėkingumo, pasitikėjimo ir gebėjimo priimti tai, kad ateina metas po truputį paleisti savo vaiką, nors meilė jam kasdien tik stiprėja.
Indrė neslėpė, jog nė viena perskaityta knyga ar išgirstas patarimas negali iki galo paruošti tam, ką reiškia auginti vaiką skirtingais jo gyvenimo etapais. Kiekviena nauja diena atneša naujų patirčių, kurių neįmanoma iš anksto numatyti.
„Aš juk irgi viską išgyvenu pirmą kartą. Pirmą kartą buvau naujagimio mama. Pirmą kartą mažos mergaitės mama. O dabar pirmą kartą esu keturiolikmetės mama. Ir šito etapo niekas neišmokė – jo mokausi kasdien“, – nuoširdžiai prisipažino ji.
Prisiminusi pirmuosius motinystės metus, Indrė pažvelgė į juos visiškai kitomis akimis. Tai, kas anuomet atrodė sunkiausia – bemiegės naktys, nuovargis ir nuolatinis rūpestis – šiandien įgavo visai kitą prasmę. Dabar svarbiausia jai tapo ne poilsis, o kiekviena akimirka šalia dukros, kuri auga greičiau, nei norėtųsi.
Ji jautriai prisipažino vis dažniau pagaunanti save ieškančią progų ilgiau apkabinti Ceciliją, stipriau ją priglausti ir kuo ilgiau išlaikyti tas kasdienes akimirkas, kurios, rodos, dar visai neseniai buvo savaime suprantamos. Laiko tėkmė, anot jos, tampa vis labiau juntama, o paprasti apsikabinimai įgauna ypatingą vertę.
Baigdama savo mintis Indrė pabrėžė, kad motinystė nėra sustojusi būsena – ji nuolat keičiasi kartu su vaiku. Augant dukrai, keičiasi ir pati mama, mokydamasi priimti naujus iššūkius, naujus jausmus ir naują kasdienybę. Pasak jos, didžiausia dovana šioje kelionėje yra suvokimas, kad augindama savo pirmagimę, kartu kasdien auga ir ji pati.
