Rasa Juknevičienė išgyvena skaudžią netektį: mirė itin brangus žmogus – mamai buvo 94-eri

Europos Parlamento narę Rasą Juknevičienę sukrėtė skaudi netektis – mirė jos mama Dainora. Moteriai buvo 94 metai. Apie netektį politikė pranešė socialiniame tinkle „Facebook“, pasidalijusi jautriais prisiminimais ir mamos nuotrauka.

Rasa neslėpė, kokią ypatingą vietą jos gyvenime užėmė mama. Ji pasakojo, kad Dainora buvo ne tik artimiausias žmogus, bet ir jos Mokytoja – žmogus, iš kurio išmoko daugybės svarbių dalykų.

„Išėjo Dainora…“ – tokiais žodžiais savo jautrų įrašą pradėjo politikė. Ji prisiminė, kad mamos vardas šeimai buvo toks gražus, jog visi trys vaikai kartais ją vadindavo tiesiog vardu. Artimiesiems ir kaimynams ji buvo Dainutė, o dukrai – ypatinga mokytoja.

Rasa Juknevičienė išrinkta didžiausios EP frakcijos vicepirmininke - LRT

 

Dainoros gyvenimas paženklintas skaudžių istorinių išgyvenimų. Dar būdama maža mergaitė ji patyrė 1941 metų trėmimų siaubą. Tremtyje, Altajaus taigoje, šaltame barake, jos mamos ir paauglės Dainoros rankose mirė mažasis broliukas. Tuo metu jų tėtis liko Rešotuose.

Iš Sibiro jos grįžo dviese. Nepaisant visko, Dainora turėjo didelę svajonę – mokytis, baigti mokyklą ir universitetą. Vėliau ji tapo mokytoja iš pašaukimo. Rasa prisiminė, kad mamai visada buvo svarbios knygos ir skaitymas, o rankdarbiai jos taip netraukė.

Po G.Nausėdos atsivėrimo R.Juknevičienė prabilo apie ją pribloškusį  susitikimą | 15min.lt

Politikė pasidalijo ir ypatingu prisiminimu apie laišką iš Sibiro. Jį kadaise rado vienos šeimos draugų dukra, kai mirė jos tėtis. Laiške Dainoros mama prašė atsiųsti lietuviškų knygų ar laikraščių, kad dukra galėtų mokytis lietuviškai.

Dainora buvo pažįstama ir daugeliui Rasos socialinių tinklų draugų. Žmonės jai perduodavo linkėjimus, o kartais prašydavo padėkoti už paspaustus „patinka“ mygtukus.

Sulaukusi 94 metų, ji džiaugėsi Lietuva, tačiau labai jautriai išgyveno ir dėl Ukrainos. Rasa prisiminė, kad kartą grįžusi namo rado mamą verkiančią po žinios apie rusų tremiamus vaikus.

Savo jautrų atsisveikinimą politikė užbaigė žodžiais, kuriuose telpa ir meilė, ir dėkingumas, ir skausmas: „Ačiū, Mama! Tu buvai ypatinga. <…> Mylėsim visada. Gal nemokėjom to pasakyti…“

Ši netektis – skaudus priminimas apie ypatingą ryšį tarp mamos ir dukters, o Dainoros gyvenimo istorija atskleidžia visos kartos žmonių stiprybę, išgyvenimus ir meilę savo šaliai.