Rugpjūčio 29-oji režisierių asistentei Reginai Garuolytei – ypatinga diena. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jau pusę amžiaus dirbančiai teatro legendai sukako 70 metų. Tačiau du gražūs jubiliejai sutapo ir su itin jautriu gyvenimo pokyčiu – Regina nusprendė atsisveikinti su teatru, kuriam atidavė didžiąją savo gyvenimo dalį.
Per penkis dešimtmečius ji matė, kaip keitėsi teatras, dirbo šalia skirtingų kartų režisierių ir aktorių, saugojo spektaklius iki smulkiausių detalių ir ne kartą tapo žmogumi, į kurį kolegos kreipdavosi tada, kai reikėdavo pagalbos.
Tačiau dabar Regina pati nusprendė, kad atėjo laikas sustoti.
Ir atsisveikinimo datą pasirinko neatsitiktinai.
Išeiti nusprendė simboliniu momentu
Regina savo paskutinį etapą teatre susiejo su paskutiniu spektaklio „Didysis kelias“ rodymu.
Šis kūrinys jai turi labai asmeninę reikšmę.
Ji jį sieja su savo teatro karta – Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi, Rimu Tuminu ir tuo teatro suvokimu, kuris ją lydėjo didžiąją profesinio gyvenimo dalį.
Todėl „Didžiojo kelio“ pabaiga Reginai tapo tinkamu momentu užverti ir vieną savo pačios gyvenimo skyrių.
Tačiau su šiuo spektakliu ją sieja dar viena istorija, kurios pamiršti neįmanoma.
Repeticijų metu išgirdo netikėtą žinią
Dirbant prie „Didžiojo kelio“ Reginos gyvenimas vienu metu pasikeitė akimirksniu.
Jai netikėtai buvo nustatyta aneurizma, dėl kurios prireikė operacijos.
Po jos gydytojai griežtai nurodė bent dešimt dienų nieko nedaryti.
Tačiau Regina pasielgė visiškai kitaip.
Ji grįžo tiesiai į repeticijas.
Ir ne į patogią, šiltą teatro salę.
Repeticijos tuo metu vyko Kino klasteryje, kur patalpos, anot Reginos, net nebuvo šildomos.
Šiandien prisimindama tą laiką ji sako pasijutusi tarsi gavusi antrą gyvenimo galimybę.
Tai labai daug pasako apie jos santykį su teatru.
„Tik vieną sezoną“ virto puse amžiaus
Dar įdomiau tai, kad Regina iš pradžių visai neplanavo viso gyvenimo praleisti dramos teatre.
Ji augo mylėdama baletą, operą ir operetę, o dramos spektakliai vaikystėje jos beveik nedomino.
Į teatrą ji pateko gana netikėtai.
Pradėjusi dirbti Regina sau kartojo, kad pasiliks tik vienam sezonui.
Praeidavo metai – ir ji vėl nuspręsdavo likti dar vienam.
Taip „vienas sezonas“ galiausiai virto daugiau nei penkiais dešimtmečiais.
1975 metų rugpjūtį ji atėjo į tuometinį Akademinį dramos teatrą ir pradėjo dirbti su režisieriumi Vytautu Matula, repetavusiu Aleksandro Vampilovo „Vyresnįjį sūnų“.
Jos akyse pasikeitė ištisos teatro epochos
Regina sako per savo karjerą mačiusi tarsi tris skirtingus teatrus.
Kai ji pradėjo dirbti, teatro pasaulyje galiojo itin griežta hierarchija.
Vyresnieji buvo besąlygiškai gerbiami, jaunimas laikėsi nuošaliau, o vyriausiojo režisieriaus autoritetas praktiškai nekvestionuotas.
Net teatro darbuotojų kasdienybė buvo visai kitokia.
Aptarnaujantis personalas po premjerų ne visada būdavo kviečiamas prie bendro aktorių stalo, o gastrolėse jų gyvenimo sąlygos galėjo smarkiai skirtis nuo trupės narių.
Vėliau atėjo permainų metas.
Sąjūdžio laikotarpiu keitėsi ne tik Lietuva – keitėsi ir pats teatras.
Atsirado daugiau laisvės kalbėti, prieštarauti ir kurti kitaip.
Regina visa tai stebėjo iš labai arti.
Ji tapo žmogumi, kuriuo pasitikėjo abi pusės
Oficialiai Regina buvo režisierių asistentė.
Tačiau realybėje jos vaidmuo buvo kur kas platesnis.
Ji turėjo išlaikyti balansą tarp režisierių ir aktorių, rūpintis kūrybine atmosfera ir kartais net stoti ginti kolegų.
Regina prisiminė atvejus, kai anksti ryte ieškodavo teatro vadovo vien tam, kad spėtų užtarti aktorių, kuriam galėjo grėsti nemalonumai.
Kartais kolegos būtent per ją bandydavo perduoti žinutes režisieriams.
Ne veltui vienas aktorius ją net buvo pavadinęs „pilkuoju teatro kardinolu“.
Tačiau pačiai Reginai svarbiausia buvo ne įtaka.
Svarbiausia buvo tai, kad galėtų vykti kūryba.
Repeticijos jai buvo tikroji teatro magija
Per savo karjerą Regina sukūrė vaidmenų, pati režisavo spektaklius bei skaitymus.
Jai taip pat ne kartą siūlyta tapti trupės vadove.
Tačiau tokių pasiūlymų ji atsisakydavo.
Priežastis paprasta – Regina niekada nemėgo viešumo.
Jos vieta buvo ne dėmesio centre.
Labiausiai ji mėgo repeticijas.
Būtent ten, anot jos, gimsta tikrieji teatro stebuklai.
Regina tiki teatru, kuris sukelia žmogui vidinį virpesį – per vaizdą, muziką, aktoriaus darbą ar netikėtą kūrybinę akimirką.
Ji prisimena premjeras, po kurių emocijos būdavo tokios stiprios, kad akyse pasirodydavo ašaros.
Dabartinis teatro tempas jai kelia klausimų
Stebėdama dabartinį teatrą Regina mato ir pokyčių, kurie jai nėra lengvi.
Jos nuomone, kūrybai reikia laiko.
Ji prisimena laikus, kai net mažesnio spektaklio gimimas galėdavo užtrukti kelis mėnesius, o repeticijose susirinkę aktoriai kartu diskutuodavo ir ieškodavo sprendimų.
Dabar, Reginos akimis, viskas vyksta kur kas greičiau.
Jauni kūrėjai skuba, nes jaučia, kad sustojus jų vietą gali užimti kitas.
Ji nesmerkia šios kartos – veikiau mato tai kaip dabartinio laikmečio atspindį.
Tačiau pati Regina liko ištikima teatrui, kuriame kūrybai buvo leidžiama subręsti.
Ji žinojo spektaklius iki mažiausių smulkmenų
Regina daug metų buvo Didžiosios scenos asistentė.
Kai prie spektaklio dirbdavo nuo pat pirmosios repeticijos, ilgainiui jis jai tapdavo beveik savas.
Ji žinodavo kiekvieną detalę ir suprasdavo, ko konkrečioje vietoje siekė režisierius.
O perimti jau sukurtą spektaklį būdavo kur kas sunkiau.
Pavyzdžiui, prieš perimdama „Išvarymą“, Regina visą spektaklio įrašą peržiūrėjo net šešis kartus, o vėliau dar daugybę kartų analizavo atskiras scenas.
Tai buvo darbas, kurio publika nemato.
Tačiau be tokių žmonių teatro mechanizmas tiesiog neveiktų taip tiksliai.
Skaudžiausia – ne išeiti pro teatro duris
Sulaukusi 70-mečio Regina apie savo sprendimą kalba labai atvirai.
Atsisveikinimas su teatru jai nėra tiesiog darbo sutarties pabaiga ar išėjimas į pensiją.
Tai daug gilesnis pokytis.
Ji neslepia, kad mintis apie senėjimą ir būtinybę palaipsniui atsisveikinti su tuo, kas lydėjo visą gyvenimą, jai kelia liūdesį.
Teatras jai buvo ne tik darbovietė.
Tai buvo žmonės.
Repeticijos.
Premjeros.
Naktiniai kolegų skambučiai.
Ginčai.
Džiaugsmas, kai spektaklis pagaliau „įvyksta“.
Ir daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenimo.
Todėl sprendimą pasitraukti Regina priėmė skausmingai.
Tačiau ilgainiui su juo pradėjo susitaikyti.
Vieno spektaklio ji dar visiškai nepaleidžia
Vis dėlto teatro durų Regina neuždaro absoliučiai.
Ji atskleidė, kad „Atžalyną“ dar pasilieka savo globoje ir ketina sugrįžti tuomet, kai šis spektaklis bus rodomas.
Tai labai simboliška.
Po pusės amžiaus teatre turbūt neįmanoma vieną rytą tiesiog atsikelti ir pasakyti, kad nuo šiol visa tai nebeturi nieko bendro su tavo gyvenimu.
Regina pasirinko kitokį kelią – atsisveikinti palaipsniui ir savo sąlygomis.
70-metis, kuris žymi ne tik gimtadienį
Reginos Garuolytės 70-metis sutapo su nepaprastu profesiniu jubiliejumi – puse amžiaus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Per tuos metus keitėsi santvarkos, teatro vadovai, režisieriai, aktorių kartos ir pati teatro samprata.
O ji liko.
Kartais užkulisiuose.
Kartais repeticijų salėje.
Kartais gindama aktorių.
Kartais padėdama režisieriui.
Ir beveik visada ten, kur publika jos nematydavo.
Dabar Regina pati pasirinko momentą, kada sustoti.
Galbūt būtent todėl šis atsisveikinimas toks jautrus – ji išeina ne todėl, kad teatras jai tapo nebesvarbus.
Priešingai.
Po daugiau nei penkiasdešimties metų jis tapo tokia didele jos gyvenimo dalimi, kad atsisveikinti su juo paprastai tiesiog neįmanoma.
