Antradienio vakaras atnešė žinią, kuri daugelį privertė sustingti – užgeso viena ryškiausių pasaulio mokslininkių, lietuvių kilmės antropologė, profesorė Birutė Galdikas. Tai vardas, kuris dešimtmečius skambėjo ne tik akademiniuose sluoksniuose, bet ir visur, kur kalbama apie gamtos išsaugojimą, primatų tyrimus ir žmogaus santykį su laukine aplinka.
Apie netektį pranešė Vytauto Didžiojo universitetas, su kuriuo profesorę siejo ilgametis ir itin glaudus ryšys. Tačiau jos gyvenimo kelias prasidėjo toli nuo Lietuvos – 1946 metų gegužės 10 dieną Vysbadene, Vokietijoje. Nuo pat jaunystės ji rinkosi kryptį, kuri vėliau taps jos gyvenimo aistra: 1966 metais baigė psichologijos studijas Britų Kolumbijos universitete, o jau 1969-aisiais gilinosi į antropologiją Kalifornijos universitete Los Andžele. Ten pat 1978 metais apsigynė ir daktarės laipsnį, įtvirtindama save kaip vieną perspektyviausių savo kartos tyrėjų.
Tačiau tikroji jos istorija prasidėjo tada, kai ji pasuko į dar mažai pažintą pasaulį. Birutė Galdikas tapo pirmąja mokslininke, kuri ryžosi nuosekliai ir iš arti tyrinėti orangutanus – didžiąsias beždžiones, apie kurias tuo metu buvo žinoma gerokai mažiau nei šiandien. Šį kelią jai atvėrė garsus antropologas Louisas Leakey, paskatinęs jauną tyrėją imtis iššūkio, kuris pakeitė ne tik jos pačios likimą, bet ir visos primatologijos kryptį.
1971 metais ji išvyko į Indoneziją, kur Tandžungputingo nacionaliniame parke įkūrė orangutanų stebėjimo centrą. Tai nebuvo tik dar vienas mokslinis projektas – tai buvo gyvenimo misija, reikalavusi ištvermės, pasiaukojimo ir visiško atsidavimo. Būtent čia gimė daugelis jos svarbiausių tyrimų, atskleidusių orangutanų elgseną, jų gyvenamąją aplinką ir mitybos ypatumus.
Per daugelį metų profesorė ne tik gilino mokslines žinias, bet ir aktyviai kūrė apsaugos iniciatyvas. 1986 metais ji įkūrė Tarptautinį orangutanų fondą, kurio veikla išplito per kelis žemynus – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki Indonezijos, Australijos, Kanados ir Didžiosios Britanijos. Tai tapo tvirtu pagrindu ilgalaikiams gamtosaugos projektams, kurių rezultatai jaučiami iki šiol.
Jos gyvenimo darbai neliko nepastebėti – apie Birutę Galdikas buvo rašomos knygos, kuriami dokumentiniai filmai įvairiose pasaulio šalyse. Ji buvo apdovanota prestižiniais įvertinimais, tarp kurių – Jungtinių Tautų pasaulinė premija, E. Bauerio Žemės didvyrės apdovanojimas, PETA humanitarinė premija, Tylerių aplinkos apsaugos premija bei aukso medalis.
Nepaisant pasaulinio pripažinimo, profesorė išlaikė stiprų ryšį su Lietuva. Ji aktyviai dalyvavo rengiant jaunus mokslininkus, skaitė paskaitas, kvietė studentus atlikti praktiką Borneo saloje ir ne kartą sugrįždavo į Vytauto Didžiojo universitetą dalintis savo patirtimi. 2010 metais šis universitetas jai suteikė garbės daktaro vardą – simbolinį įvertinimą už jos indėlį ir ryšį su akademine bendruomene.
Tais pačiais metais, liepos 6-ąją, Valstybės dienos proga, prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo Birutę Galdikas Lietuvos valstybės Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Vizito Kaune metu jai taip pat buvo įteiktas jubiliejinis Vytauto Didžiojo universiteto šimtmečio medalis.
Vėlesniais metais profesorė ir toliau išliko aktyvi – 2021-aisiais prisijungė prie Prezidento Valdo Adamkaus premijos komiteto, kuris skatina pastangas atkurti gamtinę aplinką ir užtikrinti tvarumą. Ji dažnai lankydavosi ir Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode, kur auga jos vardu pavadinta ąžuolų giraitė – tylus, bet simboliškas jos gyvenimo pėdsakas.
Praėjusiais metais buvo planuotas dar vienas jos sugrįžimas į auditorijas, tačiau dėl suprastėjusios sveikatos šis vizitas taip ir neįvyko. Dabar jos nebėra, tačiau jos palikimas – ne tik moksliniai darbai ar įvertinimai. Tai istorija apie žmogų, kuris pasirinko eiti ten, kur kiti dar tik svarstė, ir paliko pėdsaką, kurio ištrinti neįmanoma.
