Evelina Laucė pasidalijo viena sunkiausių savo ir sūnaus Kristupo gyvenimo istorijų. Genetine liga sergantį berniuką auginanti nuomonės formuotoja prisiminė dieną, kai įprasta procedūra ugdymo įstaigoje per kelias akimirkas virto ilgos ir be galo sunkios kovos pradžia.
Tuo metu Kristupas gulėjo ant masažo stalo, o šalia patalpoje buvo paliktas verdantis virdulys. Evelinos pasakojimu, netikėtai atbėgęs kitas vaikas paėmė virdulį ir išpylė jo turinį. Mamai iki šiol ypač sunku galvoti apie tai, ką tomis akimirkomis išgyveno jos sūnus, nes dėl savo negalios jis nesuprato, kas vyksta ir kada tai baigsis.
Situacija buvo tokia rimta, kad Kristupą išvežė reanimobiliu. Santariškių klinikose paaiškėjo tikrasis sužalojimų mastas – buvo pažeistos jo šlaunys, kaklas, pilvas ir kojos, iš viso apie dešimt procentų kūno. Pirmoji savaitė tapo ypač sudėtinga, nes sužalojimai gilėjo, o išsigandęs Kristupas nesuprato, kodėl jam atliekamos skausmingos procedūros.
Evelina prisimena laiką, kai sūnų reikėjo nuolat tvarstyti, o dėl baimės ir blaškymosi medikams teko imtis papildomų priemonių, kad procedūros apskritai būtų įmanomos.
Po savaitės reanimacijoje Kristupui atlikta pirmoji operacija. Jos metu buvo pašalinta nebegyvybinga oda. Vėliau jo būklė leido persikelti į skyrių, tačiau tai dar nė iš tolo nereiškė, kad sunkiausia dalis jau liko praeityje.
Evelina su sūnumi ligoninėje praleido maždaug pusę vasaros.
Kasdienybę užpildė tvarsčių keitimai taikant nejautrą, o vėliau laukė ir odos persodinimo operacija. Persodinimui reikalinga oda buvo paimta nuo Kristupo kojų. Po viso to prasidėjo ilgas reabilitacijos etapas – kelionės į ligoninę, procedūros randams, plastinės operacijos ir pastangos įveikti didžiulį regresą, kurį berniukas patyrė po nelaimės.
Visą tą laiką Evelina buvo šalia.
Ligoninės vienutė kuriam laikui tapo jų kasdienybe. Fizinis ir emocinis nuovargis kaupėsi, todėl Evelina bandė atrasti bent trumpą akimirką sau. Ji keldavosi labai anksti ir apie penktą valandą ryto išeidavo pabėgioti, kol ligoninės diena dar nebūdavo prasidėjusi.
Tačiau tuo pačiu metu jos gyvenime vyko ir teisiniai procesai dėl alimentų. Vienu metu teko atlaikyti kelias itin sunkias situacijas, todėl šiandien tą laikotarpį Evelina apibūdina kaip išgyventą pragarą.
Vis dėlto dabar jos žodžiuose girdėti ne vien skausmas.
Po visko, ką teko ištverti Kristupui, Evelina pirmiausia mato nepaprastą sūnaus stiprybę. Jie praėjo laikotarpį, kuris atrodė nepakeliamas, tačiau jį įveikė. Būtent tai šiandien jai yra svarbiausia.
Ši patirtis iš esmės pakeitė ir jos požiūrį į motinystę.
Evelina neslepia, kad dabar jai sunkiau suprasti situacijas, kai tėvai labai stipriai išgyvena dėl palyginti nedidelių kasdienių vaikų sunkumų. Jos akimis, kartais reikia daugiau vidinės tvirtybės ir atsparumo, nes gyvenimas gali pateikti išbandymų, kuriems pasiruošti iš anksto neįmanoma.
Ji supranta, kad toks požiūris gali nepatikti daliai ją sekančių žmonių. Tačiau po to, ką kartu išgyveno su Kristupu, Evelina savo nuomonės neslepia.
Už jos žodžių stovi ne teorija, o ilgos savaitės ligoninėje, operacijos, reabilitacija ir sūnus, kuris turėjo ištverti daugiau, nei mama būtų kada nors norėjusi jam matyti išgyvenant.
Todėl šiandien Evelina Laucė į Kristupą žiūri pirmiausia kaip į nepaprastai stiprų vaiką. Sunkiausias laikotarpis paliko pėdsaką, tačiau kartu pakeitė jų abiejų požiūrį į tai, kas gyvenime iš tiesų yra didelis išbandymas.
