Ilgą laiką viešumoje mažiau matoma Asta Stašaitytė šiandien gyvena visiškai kitokiu ritmu. Televizijos laidų vedėja atrado naują veiklą ir vidinę ramybę, tačiau iki šio etapo jai teko pereiti per vieną sunkiausių laikotarpių gyvenime. Skyrybų metu moteris prisipažįsta jautusi, kad nebežino, už ko griebtis.
Apie tai, kas tuo metu vyko jos viduje ir kaip pasikeitė jos kasdienybė, Asta atvirai kalbėjo viešame pokalbyje Klaipėdoje. Ji prisiminė laiką, kai emocijos tapo tokios stiprios, kad pati nebesugebėjo jų suvaldyti. „Važiavo stogas ir nebežinojau, ko griebtis“, – taip tą sudėtingą laikotarpį apibūdino ji.
Būtent tada svarbiu žmogumi tapo sesuo. Ji pasiūlė Astai nuvykti į Pakutuvėnų vienuolyną, sakydama, kad tai yra vieta, kurioje pati randa ramybę ir kurioje galėtų palengvėti ir Astai.
Iš pradžių moteris neplanavo ten užsibūti ilgam. Tačiau trumpas apsilankymas virto kur kas ilgesniu buvimu. Pakutuvėnuose ji praleido dešimt parų, o šis laikas tapo savotišku emociniu lūžiu.
Asta prisimena ypač stiprų momentą prie kalnelio, kuriame stovi trys kryžiai. Ten ji išliejo viską, ką ilgą laiką buvo sukaupusi savyje. Skausmas buvo toks didelis, kad moteris verkė, nemiegojo ir net garsiai klausė Dievo, kodėl visa tai nutiko.
„Visas tas dešimt parų, kurias buvau ten, aš nemiegojau, o tik verkiau. Tai buvo sunkiausias mano gyvenimo periodas. Pamenu, net pradėjau rėkti: kodėl, Dieve, už ką? Taip bjauriai ir piktai“, – prisiminė Asta.
Tačiau būtent po šio emocijų proveržio įvyko akimirka, kurios ji nepamiršta. Nusileidusi nuo kalnelio Asta priėjo prie lauko virtuvėje valgiusių vienuolių. Ji buvo įsitikinusi, kad niekas negalėjo girdėti jos išlieto skausmo ir pykčio. Tačiau vienuolių reakcija ją nustebino. Jie ramiai paklausė: „Na, pasišnekėjai?“
Šis paprastas sakinys Astai tapo tarsi pirmuoju žingsniu į kitokį santykį su tuo, ką ji išgyveno.
Moteris pabrėžia, kad ji niekada nebuvo nusisukusi nuo tikėjimo ir nekeitė religijos. Vis dėlto Pakutuvėnuose jos santykis su Dievu pasikeitė iš esmės. Anksčiau jame daugiau buvo baimės, o vienuolių padedama Asta pradėjo suprasti kitą pagrindinę mintį – meilę.
„Atrasti gyvą Dievą man buvo toks džiaugsmas, toks atradimas, būti visada pokalbyje su Juo. Atidaviau visą savo skausmą, visą pažeidžiamumą, ir man buvo gera žinoti, kad esu taip mylima“, – pasakojo ji.
Dabar į skyrybų laikotarpį Asta žvelgia jau iš kitos perspektyvos. Ji svarsto, kad net patys sunkiausi gyvenimo įvykiai gali turėti prasmę. Kaip jaunystėje patirta liga galiausiai nuvedė ją į televiziją, taip skyrybų išgyvenimai galėjo tapti keliu į naują, gyvesnį tikėjimo ryšį ir pažintį su žmonėmis, kurių tikėjimas yra labai gilus.
Asta prisipažįsta iki tol net neįsivaizdavusi, kad aplink yra tiek žmonių, kuriems tikėjimas nėra tik formalumas ar kelių progų dalykas. Ji sako pradėjusi tokius žmones atpažinti net iš akių. Todėl šiandien ji net gali į savo skaudžią praeitį pažvelgti su tam tikru susitaikymu.
„Net nežinojau, kad yra tiek giliai tikinčių – ne valdiškai, ne tik per Kalėdas. Aš juos net iš akių ėmiau pažinti. Tai tokia dovana, kad… ką padarysi, tebūnie tos skyrybos. Jeigu už tai gaunu tokią didelę dovaną – aš sutinku“, – sakė Asta.
Šiandien jos gyvenime atsirado ir visiškai nauja veiklos kryptis. Asta dirba Krikščioniškos pagalbos, labdaros ir paramos fonde „Donum“, kur eina projektų vadovės pareigas. Savo ilgametę žurnalistinę patirtį ji dabar panaudoja kurdama dokumentinius vaizdo interviu.
Kartu su komanda ji fiksuoja Lietuvos disidentų, laisvės kovotojų, kunigų ir vienuolių istorijas. Šių žmonių pasakojimai dažnai nėra plačiai žinomi, todėl vienas svarbiausių projekto tikslų – išsaugoti jų prisiminimus vaizdo įrašuose.
Tačiau Asta ir jos komanda žvelgia dar toliau. Ateityje apie šiuos žmones planuojama išleisti knygas. Taigi buvusi televizijos laidų vedėja šiandien savo laiką skiria nebe ekranui, o istorijoms, žmonėms ir patirtims, kurios, jos manymu, vertos būti išsaugotos.
Po sunkaus laikotarpio jos gyvenime atsirado ne tik nauja veikla, bet ir kitoks požiūris į tai, kas anksčiau atrodė kaip didžiulė nelaimė. Asta Stašaitytė dabar kalba apie skausmą ne kaip apie galutinį tašką, o kaip apie patirtį, po kurios jos gyvenime atsirado naujas ryšys, nauji žmonės ir visiškai kitokia kasdienybė.
