Kino režisierius Romas Zabarauskas ir menininkas Kornelijus Pelkys po dešimtmetį trunkančios draugystės ir meilės istorijos pagaliau surengė vestuvių šventę, kuri jiems tapo ne tik simboliniu įvykiu, bet ir ilgo, sudėtingo kelio užbaigimu. Nors partnerystę jie įteisino jau pernai, tik dabar pora ryžosi surengti šventę, kurią sąmoningai atidėjo – norėdami atsiriboti nuo įtampos, kovų ir įrodinėjimo, kad jų ryšys turi teisę būti vadinamas šeima.
Šventės vieta pasirinkta neatsitiktinai – Vilniaus televizijos bokštas, arčiau debesų, kur artimiausi žmonės tapo liudininkais simbolinės žiedų apsikeitimo akimirkos. Atmosfera buvo kupina emocijų, o svečių akyse netrūko ašarų, kai pora oficialiai pažymėjo savo bendrą kelią.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Kalbėdami apie pažinties pradžią, abu prisimena visiškai skirtingas, bet vienodai ryškias detales. Kornelijus Pelkys pasakoja, kad Romas jį pirmą kartą pastebėjo ir užkalbino Šiuolaikinio meno centro kavinėje sostinėje. Tuo metu jam tai pasirodė netikėta ir malonu – retai gyvenime pasitaiko toks drąsus dėmesys. Tuo laikotarpiu Kornelijus jau buvo nusiteikęs ieškoti rimtų santykių, todėl nauja pažintis jam atrodė tarsi ženklas, kad viskas vyksta tinkama kryptimi.
Romas Zabarauskas prisimena kitą detalę – jis paliko Kornelijui savo telefono numerį, tačiau atsakymo kitą dieną nesulaukė. Tas laukimas, anot jo, buvo net savotiškai įtemptas, kol galiausiai kontaktas vis dėlto įvyko. Vėliau santykiai pradėjo rutuliotis greitai ir intensyviai, tarsi natūraliai įsibėgėdami be dirbtinių stabdžių.
Poros istorijoje svarbiu momentu tapo ir paprastos, bet reikšmingos akimirkos: iškyla Vingio parke, bendras vakaras stebint Paulo Ambrazevičiaus ir Manto Katlerio pasirodymą, kur abu turėjo progą patikrinti vienas kito humoro jausmą. Taip pat Kornelijaus rašyti tekstai apie vaizdus iš jo balkono, kurie Romui paliko stiprų įspūdį – netrukus jis pats jau gėrė rytinę kavą toje pačioje aplinkoje.
Šiandien jų santykiai atrodo kaip nuosekliai augusi istorija, kurioje kasdienybė, kūryba ir artumas persipynė į vieną bendrą gyvenimą. Vestuvių šventė tapo ne pradžia, o veikiau įprasminimu to, kas jau seniai buvo sukurta – dviejų žmonių pasirinkimo būti kartu nepaisant visų iššūkių ir išorinių vertinimų.
