Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre tvyranti įtampa dar labiau sustiprėjo. Po to, kai trečiadienį netikėtai buvo atšaukti visi režisieriaus Aleksandro Špilevojaus spektaklio „Makbetas“ parodymai, viešumoje pasigirdo aštri kritika teatro vadovybei. Savo poziciją išsakė pagrindinį vaidmenį atliekantis Tadas Gryn ir pats režisierius, tačiau dabar istorijoje atsirado ir kita, gerokai kitokia teatro darbuotojų versija.
Du teatro aktoriai – Dainius Jankauskas ir Toma Razmilavičiūtė – viešai stojo ginti įstaigos bei jos vadovo Antano Venckaus. Abu pabrėžė, kad pastaruoju metu viešumoje susidarė vienpusis įspūdis apie tai, kas vyksta teatre, ir nusprendė nebetylėti.
Šešerius metus Miltinio teatre dirbantis Dainius Jankauskas atvirai pareiškė, kad jo patirtis visiškai nesutampa su viešai piešiamu vaizdu. Aktorius teigė per visus darbo metus nepatyręs psichologinio smurto ir negalintis ramiai stebėti, kaip apie jo darbovietę formuojama, jo manymu, klaidinanti nuomonė.
Tačiau D.Jankauskas tuo neapsiribojo. Jis atkreipė dėmesį ir į kolegų elgesį bei iškėlė profesinės drausmės klausimą. Aktorius pasakojo apie atvejus, kai spektakliai buvo pradedami vėliau dėl vėluojančių trupės narių, kai į teatrą atvykstama likus vos pusvalandžiui iki pasirodymo arba scena paliekama dar nesibaigus spektakliui.
Jo teigimu, tokie atvejai žeidžia ne tik kolegas, bet ir žiūrovus, kurie ateina į spektaklį tikėdamiesi, kad jis prasidės laiku. Dainius Jankauskas taip pat pabrėžė, kad kaltinimai turėtų būti grindžiami konkrečiais faktais, o ne vienpusiais pasakojimais.
Dar emocingiau į teatro praeitį pažvelgė Toma Razmilavičiūtė. Aktorė priminė laikotarpį, kai Miltinio teatras, jos žodžiais, buvo itin sunkioje situacijoje. Prieš Antanui Venckui tapus vadovu, teatro ateitis atrodė neaiški: buvo kalbama apie dideles skolas, repertuaro problemas, o netgi svarstyta galimybė valstybinį teatrą perduoti Panevėžio savivaldybei.
T.Razmilavičiūtė atskleidė ir tai, kad patys teatro darbuotojai prašė Antano Venckaus dalyvauti konkurse į vadovo pareigas. Aktorės teigimu, tuo metu trupė buvo pasiruošusi dirbti ir labai mylėjo savo teatrą, tačiau jai reikėjo žmogaus, kuris padėtų įstaigai išbristi iš sunkios padėties.
Aktorė taip pat pabrėžė, kokius pokyčius, jos vertinimu, teatras patyrė per pastaruosius kelerius metus. Ji teigė, kad čia savo spektaklius pradėjo kurti režisieriai, kurie anksčiau Panevėžyje nebuvo dirbę, o kai kurie Lietuvos kūrėjai būtent Miltinio teatre tapo labiau žinomi ir nominuoti. Teatre, pasak jos, atsirado ir tarptautinių vardų.
Pasak T.Razmilavičiūtės, Miltinio teatras tapo vieta, į kurią noriai atvyksta menininkai iš kitų Lietuvos miestų. Beveik trečdalis trupės aktorių į Panevėžį dirbti važinėja iš sostinės. Aktorė tai vertina kaip ženklą, kad teatras tapo svarbiu traukos centru menine, kūrybine ir karjeros prasme.
T.Razmilavičiūtė neslėpė nusivylimo tuo, kad situaciją viešai komentuoja ir žmonės, kurie, jos teigimu, pačiame teatre nedirba. Ji pabrėžė, kad kolektyvas nenori veltis į viešą konfliktą ir verčiau renkasi toliau dirbti tai, dėl ko, jos žodžiais, yra pašauktas.
Jos žinutėje ypač ryškiai skambėjo mintis apie kolektyvo vienybę. Aktorė pabrėžė, kad tai, kas per pastaruosius metus buvo sukurta teatre, jai yra labai brangu. Ji taip pat aiškiai išskyrė ne vieną žmogų, o visą komandą, sakydama, kad svarbiausia yra kolektyvas ir žmonės, kurie kartu kuria teatrą.
Taigi konfliktas Miltinio teatre įgauna vis daugiau spalvų. Vienoje pusėje skamba kritika ir klausimai dėl vadovybės sprendimų, kitoje – aktoriai, kurie viešai stoja už teatrą bei jo vadovą ir pateikia visiškai kitokią savo darbo patirtį. Dainiaus Jankausko ir Tomos Razmilavičiūtės pasisakymai parodė, kad teatro viduje požiūriai į dabartinę situaciją nėra vienodi.
