Agnė Končiūtė savo vestuves su Viliumi Vaitkumi pasirinko paminėti taip, kad svarbiausia vieta jose teko ne prabangai ar dideliam svečių būriui, o artumui. Liepos 15-ąją sostinės Bernardinų vienuolyno sodo kiemelyje pora vienas kitam ištarė lemtingąjį „taip“, o po kelių dienų savo pažadus dar kartą patvirtino Lėlaičių Šv. Roko koplyčioje.
30-metė manekenė ir 32-ejų Vilius Vaitkus kartu yra jau trylika metų. Ilgas bendras kelias šią vasarą peraugo į naują jų gyvenimo etapą, o po santuokos Agnė tapo Končiūte-Vaitke. Vis dėlto pati ceremonija jai buvo svarbi ne dėl išorinio spindesio. Tą akimirką, kai laikė mylimojo ranką, ji pajuto tai, ką sunku nusakyti vien vestuvių emocijomis.
Agnė pasakojo, kad ceremonijos metu ją užplūdo didžiulė ramybė ir lengvumas. Atrodė, tarsi prieš ją atsivertų visiškai naujas gyvenimo puslapis, kurį nuo šiol pora kurs kartu. Šalia buvęs Vilius jai suteikė ypatingą jausmą – ramybę žinant, kad tai žmogus, su kuriuo ji nori eiti per gyvenimą.
Šventėje dalyvavo vos 22 svečiai. Toks skaičius iš karto išskiria šias vestuves iš įprasto didelės šventės scenarijaus. Čia svarbiausi buvo artimiausi žmonės ir pati akimirka, o ne didžiulė minia. Mažas svečių ratas leido šventei išlikti intymiai ir asmeniškai.
Emocijų tą dieną netrūko. Tarp svarbiausių vestuvių prisiminimų liko ir ašaros, ir pažadai, kuriuos pora vienas kitam ištarė. Po trylikos kartu praleistų metų šis žingsnis turėjo ypatingą reikšmę – tai buvo ne naujos pažinties pradžia, o ilgo bendro kelio tęsinys jau santuokoje.
Ypatinga buvo ir pati vestuvių eiga. Pirmiausia pora susituokė Bernardinų vienuolyno sodo kiemelyje Vilniuje. Praėjus kelioms dienoms, Agnė ir Vilius savo pažadus patvirtino Lėlaičių Šv. Roko koplyčioje. Taigi svarbios buvo abi ceremonijos ir skirtingos erdvės, kuriose jų istorija įgavo dar vieną reikšmingą akcentą.
Agnės žodžiuose labiausiai išsiskyrė ne jaudulys dėl vestuvių organizavimo, o tai, ką ji jautė būtent šalia Viliaus. Laikydama jo ranką ji jautėsi lengvai ir ramiai. Jai tai buvo tarsi aiškus patvirtinimas, kad šalia yra žmogus, su kuriuo ji pasirengusi žengti pirmyn.
Šis jausmas tapo viena svarbiausių jos vestuvių istorijos dalių. Po trylikos metų kartu pora pagaliau įteisino savo santykius ir pradėjo naują gyvenimo etapą. Agnė pasirinko ne triukšmingą šventę, o jaukią progą, kurioje ypatingą reikšmę turėjo artimiausi žmonės ir jųdviejų pažadai.
Vestuvių dieną susipynė daug emocijų: nuo jaudulio iki ašarų, nuo iškilmingų pažadų iki visiškos vidinės ramybės. Tačiau būtent pastarasis jausmas Agnei liko vienas stipriausių. Ji aiškiai suprato, kad šalia jos yra žmogus, su kuriuo nori kurti kitą gyvenimo puslapį.
Po santuokos Agnė pasirinko Viliaus pavardę ir tapo Končiūte-Vaitke. Tačiau svarbiausia šios istorijos dalis slypi ne pavardės pasikeitime. Po trylikos metų draugystės pora savo santykiams suteikė naują statusą ir pažadėjo toliau eiti tuo pačiu keliu – jau kaip vyras ir žmona.
Šios vestuvės taip pat parodė, kad didelė šventė nebūtinai reiškia daugybę žmonių. Vos 22 svečiai, dvi svarbios ceremonijos, ašaros ir pažadas mylimajam tapo pagrindiniais šios dienos akcentais. O Agnei labiausiai įsiminė paprastas, tačiau labai stiprus jausmas – ramybė, kurią ji pajuto laikydama Vilių už rankos.
