Liepos 11-oji tapo itin jautria diena Lietuvos kultūros bendruomenei. Vilniaus Antakalnio kapinėse gausiai susirinkę artimieji, bičiuliai, kolegos ir kūrybos gerbėjai atsisveikino su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, poetu ir eseistu Aidu Marčėnu. Paskutinį kartą pagerbtas kūrėjas amžino poilsio atgulė Menininkų kalnelyje – vietoje, kur ilsisi ryškiausi Lietuvos kultūros žmonės.
Atsisveikinimo akimirkoms ypatingo jautrumo suteikė ir gamta. Kol velionis buvo lydimas į paskutinę kelionę, virš kapinių pylė stiprus lietus, o susirinkusieji tyliai stovėjo nešini baltais gėlių žiedais. Būtent balta spalva tapo pagarbos, šviesaus prisiminimo ir dėkingumo ženklu žmogui, kurio kūryba paliko ryškų pėdsaką Lietuvos literatūroje.
Dar penktadienį pagerbti Aido Marčėno atminimo rinkosi jo artimiausi žmonės, ilgamečiai bičiuliai ir kolegos. Visi jie atėjo vedini noro paskutinį kartą nusilenkti kūrėjui, kurio eilės ir tekstai daugelį lydėjo ne vieną dešimtmetį.
Liūdna žinia apie poeto netektį pasiekė visuomenę po to, kai buvo pranešta, jog eidamas šešiasdešimt šeštuosius metus Aidas Marčėnas mirė šių metų liepos 8 dieną. Jo išėjimas skaudžiai palietė ne tik literatūros pasaulį, bet ir pačius artimiausius šeimos narius.
Ypač jautriai apie pusbrolio netektį prabilo menininkė Nomeda Marčėnaitė. Ji neslėpė, kad visą gyvenimą juos siejo išskirtinai artimas ryšys, o bendrų prisiminimų buvo tiek daug, jog ši netektis tapo itin skaudi.
„Aidas – mano be proto mylimas pusbrolis. Mūsų labai nedaug: mes dvi seserys ir jie du broliai, ir viskas. Mes daugiau nieko neturim. O dabar iš keturių likom trys“, – atvirai dalijosi ji.
Menininkė taip pat džiaugėsi, kad likus vos kelioms dienoms iki netekties dar spėjo suburti visą giminę į bendrą susitikimą. Jame dalyvavo ir pats Aidas Marčėnas. Pasak jos, tai buvo ypatinga diena, kupina šilumos, juoko ir artumo, kuri visiems liks brangiu prisiminimu.
Nomeda pasakojo, kad poeto žmona Violeta jai sakė, jog paskutinę savo gyvenimo savaitę Aidas buvo nepaprastai laimingas. Susitikime dalyvavo jo vaikai, brolio šeima, pati Nomeda su seserimi bei kitais artimaisiais. Nors dėl skirtingo atvykimo laiko visi nespėjo kartu nusifotografuoti su profesionalia fotografe, bendrų akimirkų jie vis tiek įamžino telefonu.
„Man toks jausmas, kad jis palaukė mūsų. Violeta sakė, kad jis tą paskutinę savaitę buvo laimingiausias žmogus. Jis tikrai buvo nepaprastai laimingas, mes susitikę daug juokėmės, kalbėjom… Kas gali būt geriau? Gyventi iki pabaigos. Susitikime buvo ir jo vaikai, jo brolio šeima, aš su seserimi ir šeimomis. Tik jie truputį vėliau atvažiavo, todėl nebespėjome drauge pasidaryti profesionalių nuotraukų su fotografe, bet įsiamžinome telefonu“, – prisiminė ji.
Per beveik keturis kūrybos dešimtmečius Aidas Marčėnas tapo viena svarbiausių šiuolaikinės lietuvių literatūros asmenybių. Jis išleido daugiau nei dvidešimt poezijos, eseistikos ir rinktinių knygų, kurios užėmė reikšmingą vietą Lietuvos kultūros istorijoje. Taip pat sudarė poezijos rinktinę „Iš Vilniaus į Vilnių“.
Jo kūrybinis kelias buvo įvertintas gausybe prestižinių apdovanojimų. Aidas Marčėnas pelnė prizą už geriausią debiutą „Poezijos pavasario“ almanache 1987 metais, jam buvo skirtos Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, Julijono Lindės-Dobilo, Jotvingių, Jono Aisčio, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Salomėjos Nėries literatūrinės premijos. 1994 metais jis tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, o 2005-aisiais buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už klasikinių vertybių ir šiuolaikiškumo dermę savo poezijos knygose. Jo palikimas ir toliau išliks svarbia Lietuvos literatūros dalimi, o jo vardas bus prisimenamas dar ilgai.
