Aktorė ir dainininkė Inga Jankauskaitė Lietuvoje jau seniai laikoma viena paslaptingiausių pramogų pasaulio asmenybių, ypač kai kalba pasisuka apie jos privatų gyvenimą. Ji niekada nesiekė viešumo bet kokia kaina ir sąmoningai pasirinko kelią, kuriame jos vaikai lieka toli nuo kamerų ir socialinių tinklų. Tai – principas, kurio ji laikosi nuosekliai ir be išlygų.
Laidoje, kurioje žinomi žmonės kalba apie poilsį, vertybes ir vidinius atradimus, Inga atvirai prabilo apie savo kasdienybę tarp skirtingų Lietuvos miestų. Gyvenimas tarp Klaipėdos ir Vilniaus jai seniai tapo natūralia rutina, o kelionės – ne našta, o kūrybos erdvė. Ji neslepia, kad būtent kelyje gimsta daugelis jos dainų, kai fizinis judėjimas leidžia mintims išsilaisvinti.
Inga pasakoja, kad jai niekada nebuvo svarbu griežtai skirstyti Lietuvos miestus – darbas ją visada vesdavo ten, kur reikia. Vieną dieną studija, kitą – šeima, trečią – koncertai ar repeticijos. Ši nuolatinė dinamika tapo jos gyvenimo ritmu, kuriame stabilumas slypi ne vietoje, o procese.
Kūryba jai dažnai gimsta netikėčiausiomis akimirkomis – vairuojant, kai rankos užimtos, o mintys laisvos. Būtent tokiose būsenose ji „rašo“ dainas savo vaizduotėje, neliesdama instrumento, bet leisdama emocijoms susidėlioti į muzikines istorijas.
Kalbėdama apie savo karjeros pradžią, Inga grįžo į laikus, kai Lietuvos pramogų pasaulis tik formavosi. Tuo metu ji žengė pirmuosius žingsnius su grupe „L+“, o visas šou verslas dar tik ieškojo savo taisyklių. Šiandien ji tuos metus prisimena su šiluma, nes tai buvo laikas, kai visi mokėsi tiesiog darydami, be aiškių instrukcijų ar garantijų.
Pasak jos, būtent tas laikotarpis išmokė svarbiausios pamokos – niekada nebūna „tobulo momento“. Viską dažniausiai nulemia vidinis noras, svajonė ir drąsa judėti pirmyn net tada, kai atsakymų dar nėra.
Artėjant koncertams, Inga neslepia, kad jos kūryba dažniausiai gimsta ne iš lengvumo, o iš vidinių išgyvenimų. Ji atvirai sako, kad emociniai sukrėtimai ir sudėtingesni laikotarpiai dažnai tampa pagrindine medžiaga dainoms, nes būtent ten slypi tikros istorijos.
Ji kritiškai žiūri į perdėtą pozityvumą ir sako, kad gyvenime ne viskas turi būti lengva ar aišku. Pasak jos, žmogaus patirtys dažnai yra sudėtingos, ir būtent iš to gimsta tikri kūriniai, o ne iš dirbtinės ramybės.
Didžiausiu asmeniniu lūžiu Inga vadina keturiasdešimties metų ribą. Būtent tada ji, kaip pati sako, netikėtai stipriai sureagavo į laiko tėkmę ir suprato, kad atidėliojami planai gali likti neįgyvendinti. Ši mintis tapo stipriu postūmiu nebe laukti, o veikti čia ir dabar.
Ji pradėjo kitaip žiūrėti į kūrybą – ne kaip į įkvėpimo laukimą, o kaip į discipliną ir kasdienį darbą. Šis požiūris pakeitė jos santykį su savimi ir profesija.
Vis dėlto labiausiai Inga brėžia ribas kalbėdama apie vaikus. Ji laikosi tvirtos pozicijos, kad jie neturi tapti viešo gyvenimo dalimi be savo sutikimo. Todėl ji atsisako bet kokių viešų bendrų fotosesijų ar viršelių, kuriuose būtų matomi jos vaikai.
Pasak jos, vaikai turi teisę patys pasirinkti, ar nori būti viešumoje, o ne augti kaip kažkieno įvaizdžio dalis. Ji pabrėžia, kad tai nėra slėpimas, o sąmoningas apsaugojimas nuo per ankstyvo viešo dėmesio.
