47-erių Marius Tabakajevas šiandien labiausiai džiaugiasi tuo, kas daugeliui atrodo savaime suprantama – jis yra namuose, gali matyti savo šeimą, kalbėtis su žmona ir vaikais bei po truputį grįžti į įprastą gyvenimą.
Tačiau iki šios dienos jam teko nueiti nepaprastai sunkų kelią. Vyras patyrė dvi kepenų transplantacijas, ilgus mėnesius praleido ligoninėje, buvo patekęs į kritinę būklę, o pirmasis bandymas persodinti kepenis nedavė laukto rezultato.
Mariaus sveikatos istorija prasidėjo gerokai anksčiau. Jo šeimoje jau buvo susidurta su reta genetine Vilsono liga – dėl jos mirė Mariaus sesuo. Tuo metu gydymo galimybės buvo ribotesnės, o šeima darė viską, kad ją išgelbėtų.
Ilgą laiką Marius nemanė, kad ta pati liga gali paliesti ir jį.
Iki 2008 metų vyras, kaip pats pasakoja, rimtų signalų nepastebėjo. Jis dirbo, lankė baseiną ir gyveno įprastą gyvenimą. Tačiau palaipsniui pradėjo keistis jo savijauta – ėmė tinti kojos, vėliau pilve pradėjo kauptis skysčiai.
Kreipusis į gydytojus tapo aišku, kad situacija rimta. Marius buvo paguldytas į ligoninę, jam paskirtas gydymas, o būklę tuomet pavyko stabilizuoti.
Po to sekė ilgas laikotarpis, kai liga, atrodė, beveik nepriminė apie save.
Net apie penkiolika metų vyras nejautė tokių ryškių simptomų. Vis dėlto kažkur mintyse išliko nerimas dėl šeimos istorijos ir sesers likimo.
Vėliau sveikata vėl pradėjo sparčiai blogėti.
Marius vis dažniau atsidurdavo ligoninėje. Būtent tuo laikotarpiu jis susitiko su gastroenterologe Arida Buivydiene. Gydytoja nustebo, kad vyras dar nebuvo įtrauktas į kepenų transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, ir buvo sušauktas gydytojų konsiliumas.
Netrukus situacija tapo kritinė.
Vieną savaitgalį Mariaus būklė taip pablogėjo, kad jis atsidūrė reanimacijoje. Vyrą buvo ištikusi koma, tačiau medikams pavyko jo būklę stabilizuoti.
Tapo aišku – transplantacijos reikia kuo greičiau.
Galiausiai atsirado donoras ir Mariui buvo atlikta pirmoji kepenų transplantacija.
Deja, po operacijos viskas klostėsi ne taip, kaip tikėtasi. Persodintos kepenys neprigijo taip, kaip reikėjo, o Mariaus būklę dar labiau apsunkino sepsis.
Medikai kovojo dėl jo sveikatos, tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad pirmoji transplantacija laukto rezultato nedavė.
Po jos atlikti genetiniai tyrimai vėliau patvirtino ir tai, ko Marius galėjo labiausiai baimintis – jam nustatyta ta pati reta Vilsono liga, kuria sirgo jo sesuo.
Esant šiai genetinei ligai organizme sutrinka vario šalinimas, todėl jo perteklius gali kauptis įvairiuose organuose.
Tačiau tuo metu svarbiausias klausimas buvo kitas – kaip išgelbėti Mariaus gyvybę.
Jo būklė negerėjo, todėl gydytojai dar kartą susirinko į konsiliumą.
Sprendimas buvo itin rimtas: reikalinga antroji kepenų transplantacija.
Mariui pasisekė – antrojo donoro nereikėjo laukti labai ilgai.
Šįkart situacija susiklostė geriau ir vyrui buvo suteiktas dar vienas šansas.
Pats Marius šiandien puikiai supranta, kokia didžiulė dovana jam buvo suteikta.
Tarp dviejų transplantacijų, komplikacijų ir gydymo vyras ligoninėje iš viso praleido apie septynis mėnesius. Visą šį laiką šalia jo buvo artimieji.
Mama rūpinosi sūnumi, o žmona, nors turėjo dirbti ir rūpintis vaikais, nuolat jį lankė.
Būtent šeimos palaikymas dabar yra vienas iš dalykų, apie kuriuos Marius kalba su didžiausiu dėkingumu.
Po dviejų itin rimtų operacijų sveikimas nėra greitas.
Marius jau maždaug 9–10 mėnesių yra namuose ir pastebi, kad jo savijauta palaipsniui gerėja. Vis dėlto gydytojai perspėjo, kad organizmo atsistatymas gali užtrukti ilgai.
Pasak jo, chirurgas paaiškino, kad po tokių išbandymų gijimas tikrai nebus trumpas.
Marius vis dar vaikšto atsargiau, tačiau svarbiausia – jis jau namuose ir jaučia progresą.
Visą gyvenimą jam teks vartoti imunosupresinius vaistus, tačiau pats vyras į tai žvelgia ramiai. Šiuo metu vaistų yra ir daugiau, tačiau tikimasi, kad laikui bėgant jų kiekis mažės.
Po visko, ką teko išgyventi, pasikeitė ir Mariaus požiūris į gyvenimą.
Šiandien jis nori kalbėti ne tik apie savo ligą ar operacijas.
Jam labai svarbi tapo organų donorystės tema.
Marius pabrėžia, kad vieno žmogaus sprendimas tapti donoru gali kitam suteikti galimybę gyventi. Jis pats tokią galimybę gavo net du kartus.
Tačiau po dviejų transplantacijų, mėnesių ligoninėje ir ilgo sveikimo šiandien vyras labiausiai nori pasakyti vieną paprastą dalyką.
Ačiū.
Jis dėkingas žmonai, vaikams ir visai šeimai, kuri nepaliko jo sunkiausiomis akimirkomis. Ypatingą padėką Marius skiria ir gydytojai Aridai Buivydienei, kartu su juo nuėjusiai šį sudėtingą kelią.
Šiandien Marius dar nėra pasiekęs savo sveikimo kelio pabaigos. Medikai perspėja, kad visiškesnis organizmo atsistatymas gali užtrukti ne vienerius metus.
Tačiau po visko, ką teko patirti, jam svarbiausia jau ne skubėti.
Svarbiausia – galimybė būti namuose, matyti artimuosius ir kiekvieną dieną po truputį judėti pirmyn.
