„Viduje aš – mamasita čikita“, – šypsosi keturiasdešimtmetį pasitikusi visuomenininkė, socialinių iniciatyvų kūrėja ir agentūros „IS agency“ įkūrėja Indrė Bareikienė. Jos kasdienybė jau seniai balansuoja tarp scenos, šeimos ir aktyvaus viešo gyvenimo, tačiau būtent šis gyvenimo etapas jai atnešė visai kitokį žvilgsnį į laiką, šventes ir pačią brandą.
Nors 40-metis dažnai apipinamas simbolika ir lūkesčiais, Indrė į jį žvelgia be įtampos ir be spaudimo „kažką įrodyti“. Ji sako, kad pastaruoju metu vis labiau atsisako įpročio sieti laimę su viena konkrečia diena. Jos akimis, būtent toks lūkestis dažnai tampa nusivylimo priežastimi – kai realybė nepateisina iš anksto susikurtos vizijos.
Šį kartą gimtadienio idėja taip pat netapo vienu dideliu, iš anksto suplanuotu renginiu. Priešingai – visa gegužė virto tarsi ilgu, gyvu šventės įvadu. Indrė dalijasi, kad būtent tuo metu skirtinguose miestuose pristatinėjo savo tęstinį koncertinį turą „40 kaštonų“, kuris jai pačiai tapo savotišku „pre-party“ laikotarpiu.
Посмотреть эту публикацию в Instagram
Ji neslepia, kad toks netradicinis ritmas jai artimesnis nei klasikinė viena data su dideliu vakarėliu. Kiekvienas pasirodymas, kiekvienas susitikimas su žmonėmis tarsi natūraliai susiliejo į bendrą šventės nuotaiką, kurią ji kūrė ne pagal scenarijų, o pagal gyvenimo eigą.
Kalbėdama apie pačią jubiliejaus idėją, Indrė pabrėžia, kad su metais keičiasi ir prioritetai. Anksčiau galbūt būtų norėjusi triukšmingos, ryškios, dėmesį traukiančios šventės, tačiau dabar viskas atrodo kitaip. Jai svarbiau tampa artumas, jaukumas ir žmonės, kurie yra šalia ne dėl progos, o dėl ryšio.
Ji atvirai pripažįsta, kad „baisusis kem“ jai nekelia baimės ar dramatiškų jausmų. Priešingai – tai priminimas apie sveikatos svarbą, apie vidinę pusiausvyrą ir apie tai, kad grožis su metais keičia savo formą, bet nepraranda esmės. Sveikata, jos žodžiais, tampa ne savaime suprantamu dalyku, o didžiausia vertybe.
Šiandien Indrė vis dažniau renkasi gyventi be perteklinių lūkesčių. Ji nebesivaiko idealaus scenarijaus vienai dienai, o leidžia sau patirti laiką taip, kaip jis vyksta. Būtent todėl ir artėjantis jubiliejus jai nėra vien didelė šventė – tai labiau natūralus etapas, lydimas ramybės, saviironijos ir gebėjimo džiaugtis paprastais momentais.
Galiausiai ji sako, kad tikrasis grožis slypi ne skaičiuose, o vidinėje harmonijoje, kurią žmogus susikuria pats. Ir būtent tai, o ne triukšminga šventė, jai šiuo metu atrodo svarbiausia.
