Gegužės 10-ąją vienas ryškiausių Lietuvos teatro vardų – Vytautas Anužis – minės solidų 70 metų jubiliejų. Tačiau apie jį kalbantieji neslepia: šiame žmoguje iki šiol verda toks kūrybinis užtaisas, kokio pavydėtų ir gerokai jaunesni aktoriai. Kolegos jį vadina ne tik ypatingo intelekto ir disciplinos žmogumi, bet ir aktoriumi, kuris kiekviename vaidmenyje palieka kažką daug daugiau nei tik gerą techniką.
Vytauto Anužio kelias teatre prasidėjo Panevėžyje, garsiojoje Juozas Miltinis studijoje. Jis tapo paskutiniu legendinio režisieriaus mokiniu, o vėliau išvyko į Maskvą, kur 1978 metais baigė Boriso Ščiukino aukštąją teatro mokyklą. Sugrįžęs į Lietuvą savo gyvenimą susiejo su Klaipėda, tačiau netrukus jo kasdienybė išsiplėtė tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Latvijos.
Svarbi vieta jo gyvenime teko žmonai Velta Žygurė, kuri aktyviai įsitraukė į Liepojos teatro gyvenimą. Taip abu menininkai tapo ne tik scenos žmonėmis, bet ir pedagogais, ugdžiusiais naujas aktorių kartas abiejose valstybėse. Jų sukurta mokymo sistema paliko ryškų pėdsaką: lietuvių režisierių ir filologų kursus pakeitė latvių aktorių laidos, iš kurių išaugo ne viena ryški teatro ir kino žvaigždė.
Vėliau tą pačią darbo metodiką jie pritaikė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur parengė dar vieną aktorių kursą, iki šiol minimą dėl išskirtinės disciplinos ir darbo etikos. Daugelis buvusių studentų prisimena, kad Anužio repeticijose nebuvo vietos paviršutiniškumui ar atsainiam požiūriui.
2011 metais Vytautas Anužis tapo Lietuvos nacionalinis dramos teatras aktoriumi, o netrukus jį į savo spektaklius pradėjo kviesti garsiausi šalies režisieriai. Jis vienu metu vaidino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Oskaro Koršunovo teatras, Rusų dramos teatre bei Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Vilnius tapo naujuoju jo kūrybiniu centru, tačiau Panevėžys taip ir liko miestu, į kurį jis vis grįždavo kaip į antruosius namus.
Kolegos apie Anužį kalba su išskirtine pagarba. Režisierius Oskaras Koršunovas prisimena, kad dirbdamas su aktoriumi jautė, jog vien talento čia neužtenka. Pasak jo, yra vaidmenų, kuriems būtina kažkokia sunkiai paaiškinama vidinė jėga. Būtent tokią jis pamatė Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską“, kur Anužis sukūrė Nepažįstamojo vaidmenį.
Koršunovas įsitikinęs, kad tas personažas vienaip ar kitaip atsirasdavo beveik visuose Vytauto Anužio darbuose. Režisieriaus teigimu, žiūrovai aktoriumi patiki ne tik dėl jo profesinių gebėjimų, bet ir dėl ypatingos žmogiškos dimensijos, kurią jis atsineša į sceną.
Režisierius Gintaras Varnas prisimena, kad pirmą kartą pamatęs ankstyvuosius Anužio vaidmenis Klaipėdos dramos teatre suprato matantis išskirtinį charakterinį aktorių. Pasak jo, Anužis gebėjo kurti itin gyvus, šmaikščius ir ryškius personažus, tačiau vėliau išaugo į didelių draminių vaidmenų kūrėją.
Ypatingai jis išskyrė Natano vaidmenį spektaklyje „Natanas Išmintingasis“. Gintaro Varno teigimu, čia susijungė viskas – Lessingo tekstas, personažo išmintis, aktoriaus charizma ir asmenybė. Būtent tai pavertė šį vaidmenį vienu reikšmingiausių Vytauto Anužio karjeroje.
Aktorė Nelė Savičenko prisimena, kad jaunystėje Anužis buvo tikras provokatorius, kurio net buvo galima prisibijoti. Vėliau, repetuojant sudėtingus spektaklius, jis tapdavo itin reiklus ir griežtas, tačiau būtent keli jo pastebėjimai dažnai pakeisdavo vaidmenį iš pagrindų.
Po keturių dešimtmečių darbo kartu ji sako supratusi vieną svarbiausią dalyką – šalia tokio partnerio norisi augti. Nepaisant visų teatro išbandymų, kūrybinių pakilimų ir nesėkmių, juos iki šiol sieja stipri draugystė.
Aktorius Marius Repšys Anužį vadina didžiuliu pavyzdžiu jaunajai kartai. Jo teigimu, aktorius turi neįtikėtinai daug energijos, o vaidmenis kuria itin kruopščiai ir atsakingai. Repšys su šypsena pasakoja, kad Anužis net užkulisiuose sprendžia algebros lygtis – taip treniruodamas savo protą, kol kiti laukia išėjimo į sceną.
Pasak jo, būtent tas aštrus protas ir nuolatinis smalsumas leidžia Anužiui išlikti nepaprastai stipriu kūrėju net ir po daugybės metų teatre. Repšys įsitikinęs, kad aktorius dar ne kartą nustebins publiką galingais vaidmenimis.
Jubiliejaus išvakarėse pats Vytautas Anužis prabilo apie teatrą taip, kaip moka tik žmonės, visą gyvenimą praleidę scenoje. Jis pasakojo apie ypatingą energiją, kuri gimsta tarp personažo, aktoriaus ir žiūrovo.
Anužis atvirai prisipažino nekenčiantis „mekenimo“ repeticijose ir visada tekstus išmokstantis kuo anksčiau, kad galėtų prasidėti tikrasis kūrybinis procesas. Jo įsitikinimu, aktorius turi ne tik išmokti žodžius, bet ir visiškai suprasti kūrinio esmę.
Kalbėdamas apie vaidybą jis pabrėžė, kad svarbiausia scenoje nėra „čia ir dabar“. Pasak jo, tikrasis teatras gimsta „ten ir tada“ – iš istorinių žinių, asmeninės patirties, minčių ir asociacijų, kurios veikia daug giliau nei paprasta emocija.
Aktorius svarstė apie vadinamąsias aukštąsias energijas, kurios sklinda iš tokių personažų kaip Natanas, Karalius Lyras ar Nepažįstamasis. Jo teigimu, būtent gilus mąstymas apie vaidmens filosofiją leidžia žiūrovui pajusti kažką daugiau nei vien tekstą.
Vytautas Anužis taip pat prisiminė savo jaunystę Panevėžyje ir darbą su Juozu Miltiniu. Tuo metu daugelio režisieriaus pastabų jis nesuprato, tačiau šiandien suvokia, kad būtent ten užsikrėtė tuo ypatingu teatro pojūčiu, kuris jį lydi iki šiol.
Jis kalbėjo ir apie scenos energiją, kuri, anot jo, gali keliauti laiku. Kartais ji sustoja tyloje, vėliau atgimsta kitoje scenoje, kitu tekstu ar kitu santykiu tarp personažų. Anužio manymu, teatras gimsta būtent iš šių nematomų ryšių tarp aktoriaus, žiūrovo, muzikos, šviesos ir scenografijos.
Tačiau aktorius neslepia ir tamsesnės kūrybos pusės. Jis prisipažino, kad kartais abejonės savimi tampa pavojingos, nes negatyvi energija labai greitai persiduoda publikai. Per stipri savikritika, jo žodžiais, gali sunaikinti svarbiausią dalyką – pačią vaidybos energiją.
Net ir sulaukęs 70-mečio, Vytautas Anužis tebėra žmogus, kuris apie teatrą kalba taip, lyg viskas dar tik prasidėtų. Ir tie, kurie dirbo su juo scenoje, neabejoja – jo viduje vis dar slypi labai daug parako.
