Apdovanojimai ne visada reiškia finišą. Kartais jie tampa tuo momentu, kai po ilgo ir sudėtingo kūrybinio kelio atsiranda dar daugiau jėgų eiti pirmyn. Būtent taip šį laiką išgyvena dokumentinių filmų režisierė Aistė Žegulytė (40), kurios ilgametražė dokumentinė juosta „Dulkės, kaulai ir stebuklai“ šiemet pelnė „Sidabrinę gervę“ geriausio ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje.
Režisierė neslepia – tokie įvertinimai nėra vien simboliai lentynoje. Jie tampa priminimu, kad ilgos darbo valandos, abejonės ir kūrybiniai iššūkiai turėjo prasmę.
„Apdovanojimai atneša jėgų ir energijos kurti toliau. Kai ateina sunkesni etapai, labai gera prisiminti, kad tavo darbai rado atgarsį ir kažkam buvo reikalingi“, – sako ji.
Vis dėlto ši pergalė jos gyvenime – ne pirmoji.
Aistė prisimena, kad ir ankstesnis jos filmas sulaukė itin didelio pripažinimo. Šįkart kūrybinė komanda iš apdovanojimų ceremonijos parsivežė net keturias „Sidabrines gerves“. O dar anksčiau, 2018 metais, jos dokumentinis filmas „Animus Animalis“ taip pat buvo įvertintas Nacionaliniuose Lietuvos kino apdovanojimuose – tąkart juosta pelnė tris „Sidabrines gerves“, o iš viso buvo surinkti net keli svarbūs įvertinimai.
Tačiau šįkart atsirado vienas mažas, bet režisierei svarbus skirtumas.
Praėjusį kartą apdovanojimai daugiau liko kūrybinės komandos erdvėse, o dabar viena statulėlė atkeliavo ir į jos asmeninį gyvenimą. Nors kol kas – tik laikinai.
Aistė su šypsena pasakoja, kad ankstesnio filmo „Animus Animalis“ statulėlė, kiek prisimena, dabar turėtų būti „Meno avilio“ studijoje arba pas prodiuserę Giedrę Burokaitę. Tuo metu naujoji „Sidabrinė gervė“ dar laukia savo vietos.
Šiuo metu režisierės namuose vyksta renovacija ir statybų darbai, todėl apdovanojimas saugomas pas scenarijaus bendraautorę Vėjūnę Tamuliūnaitę. Kai tik baigsis remontas ir dulkės nusės, statulėlė sugrįš ten, kur jai ir numatyta vieta.
Kalbėdama apie savo filmus Aistė atkreipia dėmesį į tai, kad iš pirmo žvilgsnio skirtingos temos jos darbuose vis dėlto susijusios nematomais siūlais.
Pirmasis ilgametražis dokumentinis filmas pasakojo apie grybus. Naujasis – apie žmogų, jo būtį, kaulus ir prasmės paieškas. Tačiau net ir čia grybai niekur nedingo.
Pasak režisierės, naujoji juosta kalba apie žmogaus egzistenciją ir tai, kaip kiekvienam svarbu atrasti savo buvimo šiame pasaulyje prasmę, o vėliau gebėti tuo pasidalyti su kitais.
Ir būtent todėl grybai šiame filme atsirado ne atsitiktinai.
Jie tapo glaudžiai susiję su restauratorių pasauliu ir pačiu pasakojimo audiniu. Dalis filmavimo vyko Edinburge, Škotijoje, kur kartu su mikologais buvo filmuojamas beveik nematomas pasaulis – mikroskopiniai grybų vaizdai.
Tačiau tuo kelionės nesibaigė.
Kūrybinė komanda dirbo įvairiose vietose: Prancūzijoje filmavo XIV amžiaus freską mažoje viduramžių bažnytėlėje, o Ispanijoje įamžino Didžiosios savaitės – Semana Santa – ritualais persmelktą atmosferą.
Vis dėlto svarbiausia, regis, buvo ne geografiniai taškai, o tai, ką tie vaizdai padėjo papasakoti.
Ir nors dar tik nuskambėjo naujausias apdovanojimas, režisierė jau užsimena apie ateitį. Viena mintis aiški jau dabar – kita juosta, kaip ji pati sako, be abejonės, bus apie paslaptį.
