Šiomis dienomis Martynui Norbutui ir jo vyrui Mariui sukanka dveji metai nuo dienos, kuri jiems tapo šeimos pradžios simboliu. Belgijoje ištarti pažadai, artimųjų akivaizdoje išgyventa šventė ir oficialiai įregistruota santuoka jiems iki šiol reiškia labai daug. Tačiau kartu ši data kasmet primena ir tai, ko jie vis dar negali suprasti – vienoje Europos Sąjungos valstybėje jų šeima pripažįstama, o Lietuvoje jos tarsi nėra.
Prieš daugiau nei metus pora kreipėsi į teismą. Jų prašymas nebuvo susijęs su naujos santuokos sudarymu ar papildomomis teisėmis – jie siekia, kad Lietuvoje būtų registruotas jau egzistuojantis jų santuokos faktas. Tačiau byla iki šiol taip ir nepradėta nagrinėti.
Šis laukimas, anot Martyno, ilgainiui tampa ne vien teisiniu procesu. Jis virsta būsena, kai nebe lauki sprendimo – lauki, kol apskritai kas nors pradės judėti.
Prisiminęs vestuvių dieną Briuselio rotušėje, Martynas kalba ne apie išskirtinumą ar demonstratyvų žingsnį. Jo žodžiais, tai buvo labai natūralus gyvenimo etapas – du žmonės nusprendė kurti šeimą, o jų artimieji tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.
Tačiau būtent šalia šio asmeninio džiaugsmo atsirado ir kita patirtis – suvokimas, kad šeimos statusas gali pasikeisti vien pervažiavus sieną.
Martynas sako, kad kartais visa tai atrodo paradoksalu. Dokumentas galioja vienoje vietoje, tačiau kitoje jo tarsi nebelieka. Ir skaudžiausia čia ne pats formalumas. Skaudžiausia, jo manymu, yra jausmas, kad valstybė pasirenka nematyti to, kas jau egzistuoja.
Nors viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie pamažu gerėjančią LGBTQ+ žmonių padėtį Lietuvoje, Martynas į tai žvelgia atsargiau. Jo nuomone, visuomenės požiūrio pokyčiai ir valstybės institucijų veiksmai nėra tas pats.
Jis pripažįsta matantis daugiau palaikymo tarp žmonių – daugiau atvirumo, daugiau šeimų, kurios priima savo vaikus, daugiau supratimo kasdienybėje. Tačiau kartu jis sako nematantis tokio paties tempo institucijų sprendimuose.
Pasak jo, kai žmogus laimi bylą ar atsiranda aiškūs teisiniai išaiškinimai, tačiau procesai nejuda, klausimas tampa platesnis nei konkrečios bendruomenės teisės.
Martynui didžiausią nerimą kelia ne tik jų šeimos situacija, bet ir pati sistema. Jo manymu, jei institucijos ima rinktis, kokius sprendimus vykdyti greičiau, o kokius atidėti, tai tampa ženklu, kuris gali paliesti daug daugiau žmonių.
Panašiai situaciją vertina ir Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė Ieva Budraitė. Jos teigimu, žmogaus teisių klausimai dažnai pristatomi kaip siaura tema, nors iš tiesų jie atskleidžia valstybės santykį su savo pačios įsipareigojimais.
Ji pabrėžia, kad valstybė negali pasirinkti, kurių taisyklių laikytis, o kurias vertinti kaip nepatogias. Konstitucija, tarptautiniai susitarimai ir Europos Sąjungos teisė, jos vertinimu, negali būti taikomi pasirinktinai.
Anot Ievos Budraitės, tokios bylos pasakoja ne vien apie konkrečių žmonių istorijas. Jose atsispindi platesnis klausimas – kaip veikia teisinės valstybės principas ir ar piliečiai gali tikėti, kad sprendimai galioja visiems vienodai.
Ji atkreipia dėmesį, kad demokratinėje sistemoje teismų sprendimai nėra rekomendacijos. Jie turi būti įgyvendinami. Todėl užsitęsę procesai ar įspūdis, kad jautrūs klausimai atidedami dėl politinio nepatogumo, ilgainiui silpnina žmonių pasitikėjimą valstybe.
Pasak jos, Lietuvoje žmogaus teisių temos neretai perkeliamos į kultūrinių ginčų lauką, tačiau teisinės valstybės požiūriu kalbama ne apie ideologiją, o apie vienodą teisės apsaugą visiems piliečiams.
Kol šios diskusijos tęsiasi, Martyno ir Mariaus byla teisme laukia jau daugiau nei metus.
Martynas neslepia, kad tai kelia labai keistą jausmą – nėra aišku nei kada bus pradėtas nagrinėjimas, nei kiek dar gali trukti visas procesas. Nežinia tampa ne mažesniu išbandymu nei pats ginčas.
Jis pripažįsta, kad kartais susidaro įspūdis, jog kuo ilgiau nieko nevyksta, tuo labiau tikimasi, kad problema pati praras aktualumą. Tačiau jų gyvenime taip nevyksta.
Jie gyvena Lietuvoje, dirba, moka mokesčius, kuria šeimą ir kasdien susiduria su tuo pačiu klausimu – kaip būti matomiems valstybės sistemoje, kuri jų santykio nefiksuoja.
Martynas taip pat pabrėžia, kad dažnai viešojoje erdvėje supainiojami du visiškai skirtingi dalykai – partnerystė ir užsienyje sudarytos santuokos registravimas.
Jo teigimu, jų byla nėra prašymas suteikti naują statusą ar sudaryti santuoką Lietuvoje. Jie kalba apie jau egzistuojančios santuokos pripažinimą registruose ir elementarų teisinį aiškumą, kad nereikėtų nuolat iš naujo įrodinėti tarpusavio ryšio.
Papildomų diskusijų sukėlė ir situacija, kai vienoje analogiškoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją.
Ieva Budraitė pažymi, kad toks sprendimas savaime nėra neįprastas – teismai taip elgiasi tada, kai klausimas gali turėti platesnę reikšmę ateities praktikai. Vis dėlto, jos vertinimu, kai jau yra pateiktas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimas dėl panašios situacijos, žmonėms natūraliai kyla klausimas, kodėl procesai vis tiek užsitęsia.
Ji pabrėžia, kad svarbus ne tik galutinis sprendimas, bet ir laikas, per kurį žmogus jo sulaukia. Nes būtent tokiose situacijose žmonės sprendžia, kiek gali pasitikėti valstybe ir jos pažadu visiems taikyti vienodas taisykles.
