Dvidešimt bendro gyvenimo metų, daugybė prisiminimų, bendrų kelionių, kasdienių ritualų ir mažų ženklų, kurie, pasirodo, išlieka svarbūs net tada, kai praeina du dešimtmečiai. Humoristas Raimondas Šilanskas ir jo žmona, gydytoja Aušra, šiemet mini ypatingą sukaktį – 20-ąsias vestuvių metines. Tačiau vietoje didelių švenčių, triukšmingų vakarėlių ar oficialių minėjimų jie pasirinko tai, kas jiems šiandien atrodo svarbiausia – laiką kartu ir artimiausių žmonių draugiją.
Šią progą šeima paminėjo paprastai – aplankė Vilniuje gyvenančią dukrą Ievą ir laiką leido artimame rate. Aušra sako, kad būtent toks formatas jiems ir artimiausias.
Didelių švenčių jiems nereikėjo. Po tiek metų kartu svarbiausia tapo ne ceremonijos ar iškilmingi tostai, o pats jausmas, kad vis dar norisi būti šalia vienas kito ir kad pokalbiai nesibaigia.
Prisiminimų, kaip sako pati Aušra, susikaupė tiek, kad jų užtektų ne vienai sukakčiai. Ir vienas ryškiausių vis dar išlikęs nuo pat pirmosios dienos.
2006 metų birželio 9-oji jai iki šiol išlikusi labai gyva. Vestuvių rytas nebuvo ramus ar lėtas – priešingai, jame netrūko skubėjimo. Dar reikėjo suspėti iš darbo, nuvažiuoti pas dizainerę Dianą Rūtą Stankevičienę atsiimti vestuvinės suknelės ir laiku atvykti į savo pačios vestuves.
Aušra su šypsena prisimena, kaip į saloną įlėkė skubėdama ir juokaudama prašė ją kuo greičiau aprengti, nes negalinti pavėluoti į svarbiausią savo dieną. Tame skubėjime vos neliko ir dar viena detalė – specialiai prie įvaizdžio priderinta rankinė.
Iki šiol jos spintoje kabo dramblio kaulo spalvos vestuvinė suknelė. Tačiau dar labiau stebina tai, kad išsaugota ir balta vestuvių puokštė – jau seniai sudžiūvusi, tačiau vis dar saugoma kaip ypatingas prisiminimas.
Nors apie džiovintas gėles kalbama įvairiai ir net netrūksta prietarų, Aušra sako šiuo atveju padariusi išimtį. Jai ši puokštė nėra paprastas daiktas. Tai akimirka, kuri liko sustojusi laike. Todėl ir suknelė, ir puokštė iki šiol turi savo vietą namuose.
Po ceremonijos Kauno rotušėje jaunavedžiai kartu su maždaug trisdešimčia artimųjų ir draugų išvyko švęsti į restoraną Laisvės alėjoje. Vakaras praėjo ramiai ir jaukiai – buvo saksofono muzika, šokiai, daug pokalbių ir jokio perteklinio šurmulio.
Vėliau jie grįžo namo nepavargę, laimingi ir pradėjo bendrą gyvenimą.
Tačiau Aušros istorijoje netikėčiausia tai, kad Raimondas jos gyvenime atsirado daug anksčiau nei pirmasis susitikimas.
Dar paauglystėje ji kartu su šeima žiūrėdavo humoro laidas. Jos tėtis buvo didelis humoro mėgėjas ir net paliko šeimai ypatingą relikviją – storą odinę knygą, pilną jo užrašytų anekdotų. Šeštadienio vakarai dažnai praeidavo prie televizoriaus, o tarp žiūrimų laidų buvo ir Raimondo vedama „Tegyvuoja karalius“.
Todėl šiandien Aušra pati juokiasi prisiminusi, kad tuo metu mintis apie santuoką su žmogumi iš televizijos būtų pasirodžiusi visiškai neįtikėtina.
Pirmasis jų tikras susitikimas įvyko Birštone, sanatorijoje „Versmė“, kur Aušra tuo metu dirbo vadovaujamą darbą. Raimondas ten buvo atvykęs ilsėtis. Ir nors jo veidas atrodė pažįstamas, pirmą akimirką ji jo neatpažino.
Tik kolegė vėliau nustebo ir paklausė, ar ji tikrai nesuprantanti, kas tas vyras.
Vis dėlto tikrasis lūžis įvyko ne koridoriuose ir ne prie kavos puodelio.
Jų istorija prasidėjo prie stalo teniso stalo.
Sanatorijoje tuo metu buvo organizuojami turnyrai, kuriuose dalyvaudavo ir darbuotojai, ir poilsiautojai. Abu pateko į finalą.
Aušra prisimena vieną detalę, kuri iki šiol jai kelia šypseną – žaidimo pabaigoje ji pastebėjo, kad Raimondas vis mažiau seka kamuoliuką ir vis dažniau žiūri ne ten, kur reikia.
Finalas baigėsi jos pergale – 21:19.
Po šio mačo prasidėjo visai kita istorija. Pasivaikščiojimai, ilgi pokalbiai, susitikimai prie kavos puodelio ir jausmas, kad šalia atsirado žmogus, su kuriuo bendravimas turi daugiau svorio.
Aušra sako, kad ją patraukė ne žinomumas ir ne scena. Jai svarbiausias pasirodė paprastumas, nuoširdumas ir tas sunkiai paaiškinamas artumo jausmas.
Paklausta, ar šiandien ką nors keistų savo gyvenime, ji atsako labai užtikrintai – ne.
Jos vertinimu, didžiąją bendro gyvenimo dalį sudarė gražūs momentai. O net ir tada, kai pasitaikydavo nesutarimų, tarp jų likdavo rūpestis.
Vienas švelniausių prisiminimų – tylūs susitaikymo gestai.
Kartais po ginčo Raimondas tiesiog atnešdavo jai kavos puodelį, padėdavo šalia ir išeidavo nieko nesakęs. Žodžių nebūdavo, bet jausmas likdavo.
Aušra sako, kad visada vertino ne tik vyro humoro jausmą, bet ir jo gebėjimą padėti kitiems. Jai svarbu, kad jis remia žmones, dalyvauja iniciatyvose, organizuoja šventes žmonėms su negalia ir apie tai nekalba garsiai.
Galutinai jo rūpestingumu ji įsitikino po pėdos operacijos, kai pusantro mėnesio beveik negalėjo vaikščioti.
Tuo metu Raimondas kasdien gamino maistą, nešė jį į lovą, rūpinosi viskuo ir net trumpam išvykęs greitai grįždavo pasiteirauti, ar nieko netrūksta.
Kai vėliau buvo operuota ir antroji pėda, jo elgesys nepasikeitė.
Savo ruožtu Aušra, būdama gydytoja, rūpinasi vyro poilsiu, mityba ir savijauta, nes intensyvus renginių ritmas reikalauja daug energijos.
Nors tarp jų yra dešimties metų skirtumas, ji sako niekada jo nejautusi. Priešingai – kartais atrodo, kad energijos daugiau turi būtent Raimondas.
Po kelių vakarų renginių jis dar sugeba nuvažiuoti į sodybą, pasirūpinti darbais, priskaldyti malkų ir imtis naujų veiklų.
Namų gyvenime jis turi ir dar vieną didelę aistrą – žvejybą.
Aušra juokiasi, kad vyrui svarbiausia pagauti, o ne suvalgyti. Žuvį jis parneša, paruošia, o gaminimas dažniausiai lieka jai.
Pastaruoju metu šeimos gyvenime atsirado dar vienas pokytis – dukra Ieva pradėjo savarankišką gyvenimą Vilniuje.
Tačiau namuose tuštumos jie nepajuto.
Jiedu ir toliau keliauja, eina į teatrą, kiną, spontaniškai sėda į automobilį ir išvažiuoja ten, kur tuo metu norisi.
Per dvidešimt metų jie apkeliavo Lietuvą, daugelį Europos šalių ir JAV.
Ir, kaip sako pati Aušra, galbūt paslaptis labai paprasta – jiems iki šiol vienam su kitu tiesiog įdomu.
