Vilniaus rotušėje tvyrojo ne iškilminga ceremonijos nuotaika, o kažkas daug gyvesnio – lyg senas filmas, kuriame telpa prisiminimai, ironija, kūryba ir žmonės, kurie vieni kitus pažįsta ne iš antraščių, o iš gyvenimo. Būtent taip buvo paminėtas kino režisieriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Puipos 75-asis jubiliejus. Vakaro pavadinimas „Susapnuotas jubiliejus“ pasirodė neatsitiktinis – visa šventė priminė ne oficialų minėjimą, o šiltą ir netikėtą kelionę per žmogaus pasaulį.
Vienas pirmųjų į sceną žengęs aktorius Juozas Budraitis iš karto uždavė toną visam vakarui. Su šypsena jis tarė: „Gražiai skamba – Puipa. Primena neklaužadą.“ Ir būtent ši mintis, regis, tiksliausiai apibūdino tai, kas vyko Rotušėje – jokio sustabarėjimo, jokio ceremoniškumo, tik gyvas pasakojimas apie žmogų, kurio kūryba niekada netilpo į standartines formas.
Į šventę susirinko režisieriaus šeima, artimieji, draugai, kolegos, aktoriai, kino kritikai ir žmonės, kurie daugelį metų buvo šalia jo kūrybinio kelio. Vakaro iniciatore tapo Vidos Ramaškienės paramos fondas, jau anksčiau rengęs kūrybos vakarus tokioms ryškioms asmenybėms kaip Vaiva Mainelytė, Vidas Petkevičius, Larisa Kalpokaitė, Nijolė Narmontaitė ir Juozas Budraitis.
Pati vakaro sumanytoja prisiminė, kad kiekvienas toks susitikimas gimsta iš pasitikėjimo. Pasak jos, kartais kūrėjus tenka ilgai kalbinti, tačiau galiausiai jie atsiveria ir leidžia sukurti vakarą be iš anksto nustatytų ribų. Todėl kiekvienas renginys tampa savitu pasakojimu apie žmogų ir jo pasaulį.
Svarbiausiais vakaro vedliais tapo pats Algimantas Puipa ir kino prodiuseris Stasys Baltakis. Kartu jie leido susirinkusiesiems nerti į prisiminimus, istorijas ir netikėtas kūrybines detales. Prie vakaro įgyvendinimo prisidėjo AVAKA, AGATA, Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinė televizija, o televizijos žiūrovai šį renginį išvys rugsėjį.
Vienas pirmųjų apie režisierių kalbėjusių žmonių buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas ir režisierius Artūras Jevdokimovas. Jis Algimantą Puipą pavadino tikru ekranizacijų čempionu ir priminė jau seniai tarp kino žmonių sklandantį terminą – „puipizmas“. Tai savitas, sunkiai nusakomas braižas, tapęs atskiru reiškiniu lietuviško kino istorijoje.
Per ilgus kūrybos metus Algimantas Puipa sukūrė 23 ilgametražius vaidybinius filmus. Jo kelias prasidėjo baigus Maskvos kinematografijos institutą ir 1975 metais kartu su režisieriumi Stasiu Motiejūnu sukūrus filmą „Atpildo diena“. Netrukus pasirodė ir televizijos filmas „Nebūsiu gangsteris, brangioji“, sukurtas pagal O‘Henry noveles.
Vėliau sekė filmai, kurie tapo neatsiejama kelių žiūrovų kartų atminties dalimi – „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Amžinoji šviesa“, „Žuvies diena“, „Vilko dantų karoliai“, „Nuodėmės užkalbėjimas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“. Naujausi jo darbai – „Sinefilija“ ir 2025 metais užbaigtas „Naktinis seansas“.
Vienu įsimintiniausių vakaro epizodų tapo režisieriaus prisiminimas apie neseną kelionę į Portugaliją. Ten po keturiasdešimties metų buvo parodytas filmas „Moteris ir keturi jos vyrai“. Režisierius prisipažino nesitikėjęs didelio susidomėjimo – atrodė, kad tokio amžiaus filmas jau galėjo likti praeityje.
Tačiau atvykęs jis išvydo pilnutėlę salę. Pristatydamas filmą, Algimantas Puipa palygino jį su senu kostiumu, ilgai kabojusiu spintoje. Jis juokais atsiprašė, jei kūrinys pasirodys archajiškas. Tada vienas vokiečių režisierius paklausė, kaip įmanoma po keturiasdešimties metų vis dar „tilpti į savo kostiumą“. Atsakymas buvo tipiškai puipiškas – jei kuri filmą ir jauti, kad jis gali tapti šedevru, verta iš karto pasisiūti šiek tiek didesnį kostiumą.
Vakaro svečiai ne kartą kartojo, kad Algimanto Puipos neįmanoma įsprausti į jokius apibrėžimus. Juozas Budraitis prisipažino daug metų bandęs suprasti, kas jis toks, tačiau iki šiol neradęs galutinio atsakymo.
Labiausiai salę sujaudino akimirka, kai buvo prisimintas prieš beveik tris dešimtmečius išėjęs režisieriaus brolis – talentingas tapytojas Audrius Puipa. LRT laidų vedėjas Saulius Pilinkus priminė, kad tą dieną buvo ir Audriaus gimtadienis. Jo žodžiai akimirkai pakeitė visą salės atmosferą: Audrius gyvas todėl, kad yra Algimantas. O Algimantas tiek daug kuria todėl, kad yra Audrius.
Vakare atsiskleidė ir kita režisieriaus pusė – tapyba. Nedidelėje parodoje buvo pristatyti jo darbai. Algimantas pasakojo, kad jo mama Janina Puipienė, istorikė, menotyrininkė ir ilgametė Gedimino pilies muziejaus vadovė, sūnų kadaise įsivaizdavo dailininku. Nors gyvenimas pasirinko kiną, ryšys su tapyba niekada nedingo.
Pasak režisieriaus, vieni įkvėpimo ieško muzikoje, kiti poezijoje, o jam tapyba tapo būdu atrasti idėjas. Kartais iš paveikslų gimsta personažai, o kartais filmų herojai persikelia į drobę.
Jautrų sveikinimą mokytojui skyrė režisierė Aistė Žegulytė, šiemet pelniusi „Sidabrinę gervę“ už dokumentinį filmą „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Ji dėkojo už vaizdą, jautrumą kinui, sapnus, meilę, absurdą ir ypatingą gebėjimą matyti pasaulį.
Kino festivalio „Scanorama“ vadovė Gražina Arlickaitė prisipažino, kad jai būtų įdomiausia pamatyti būtent tą filmą, kurio Algimantas Puipa niekada nesukūrė. Ji kalbėjo apie jo drąsą iš chaoso kurti prasmę ir gebėjimą moterims aktorėms dovanoti ištisas kūrybines biografijas. O patį režisierių palygino su žmogumi, kuris laisto lietuviško kino šaknis.
Vakaro pabaigoje režisierius buvo paklaustas, kas jam svarbiau – procesas ar rezultatas. Prisiminęs Milošo Formano mintį, jis atsakė savaip: kinas nėra teatras, kur galima ilgai repetuoti. Jam tai primena banko apiplėšimą – gali viską suplanuoti iki sekundės, tačiau paskutinę akimirką atsiranda kažkas netikėto ir visas planas pasikeičia.
O simbolišku vakaro tašku tapo kompozitoriaus ir tapytojo Antano Jasenkos dovana – kartu su styginių kvartetu atliktas kūrinys „Niekada nenufilmuota muzika ir neparašytas Algimanto Puipos filmas“, tarsi palikęs ore mintį, kad svarbiausi kūriniai kartais lieka ne ekrane, o žmonių atmintyje.
