Vilniaus dailės akademijos dėstytojai ir broliai Remigijus bei Algirdas Gataveckai jau daugelį metų gyvena ritmu, kuris mažai ką turi bendro su skubėjimu. Jų kasdienybė dažnai tęsiasi iki vėlumos – studijoje, kurioje gimsta darbai, reikalaujantys ne dienų, o metų. Vienas naujausių jų kūrinių tapo būtent tokios kantrybės ir atkaklumo simboliu.
Broliai atvirai sako, kad jų didžiulis pieštuku kurtas portretas, vaizduojantis globotinį iš vaikų namų, buvo kuriamas beveik aštuonerius metus. Patys jie šią trukmę mini su lengva ironija, net šypsena – „gėda pasakyti“, – juokauja, kalbėdami apie laiką, kuris šiandieniniame pasaulyje atrodo sunkiai suvokiamas. Kartu jie rodo ir ilgus, nuolat nusmailintus pieštukus, tapusius tarsi šio proceso liudininkais.
Kūrinys, pavadintas „Jūs jau žiūrite į mane ilgiau, nei kažkada žiūrėjo tėvai“, jau beveik užbaigtas. Liko tik paskutiniai retušavimo darbai, po kurių jis keliaus į grupinę parodą „Pradžioje buvo linija: XVIII–XXI a. piešiniai iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus archyvų“. Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje bus atverta birželio 23 dieną.
Pasak A. Gatavecko, šiandienos kūrybos tempai dažnai verčia suabejoti net pačiais savimi. „Turbūt atrodome labai netalentingi, nes kitiems sukurti darbą pavyksta žymiai greičiau“, – sako jis. Tačiau būtent ilgas procesas, jų teigimu, leidžia pasiekti gylį, kurio neįmanoma sukurti skubant.
Broliai pastebi, kad dabartinėje kartoje vis sunkiau išlaikyti dėmesį. Jų dėstymo patirtis Vilniaus dailės akademijoje rodo aiškią tendenciją – studentams tampa sudėtinga ilgai dirbti su vienu objektu, išlaikyti koncentraciją ir kantrybę. Socialiniai tinklai, nuolatinis informacijos srautas ir greitas vaizdų vartojimas keičia ne tik įpročius, bet ir kūrybinį mąstymą.
„Keletą mėnesių piešti tą patį objektą daugeliui tampa iššūkiu, greitai atsiranda nuovargis ir noras keisti veiklą“, – pasakoja R. Gataveckas. Jo brolis Algirdas priduria, kad dažnai studentai klausia, kam apskritai vargintis, jei galima padaryti greičiau. Kartais tenka aiškinti net elementarius dalykus – kad net gerai padrožtas pieštukas gali turėti įtakos galutiniam rezultatui.
Nepaisant to, broliai Gataveckai neskuba kritikuoti jaunųjų kūrėjų. Jie pabrėžia, kad šiandienos studentai yra kūrybiški, drąsūs, gebantys eksperimentuoti ir laisvai mąstyti. Jie lengvai jungia skirtingas disciplinas, geriau įvaldo naujas technologijas ir net dirbtinį intelektą.
A. Gataveckas pažymi, kad idėjų gausa šiandien yra viena didžiausių vertybių mene. Studentai nebebijo keisti stiliaus, ieško naujų sprendimų ir nebėra prisirišę prie vienos krypties. Tai, anot jo, tampa itin svarbu šiuolaikiniame meno pasaulyje, kuriame idėja dažnai svarbesnė už techninį įgyvendinimą.
R. Gataveckas akcentuoja dėstytojo vaidmenį – įsiklausyti, suprasti ir padėti studentui augti, o ne riboti jo kūrybą. Būtent individualus darbas, jų nuomone, leidžia išlaikyti kokybę ir kryptį.
Broliai taip pat primena, kad šiuolaikinis menas vis dažniau tampa tarpdisciplininis – jame susilieja performansas, technologijos, architektūra, muzika, mokslas ir piešimas. Kiekvienas elementas turi būti sąmoningas pasirinkimas, paremtas aiškia idėja.
Šį mėnesį Gataveckų laukia ir dar vienas svarbus įvykis – jų tapybos darbas „Genealoginė deformacija“ bus pristatytas Londono Nacionalinėje portretų galerijoje, prestižinio konkurso „Herbert Smith Freehills Kramer Portrait Award 2026“ ekspozicijoje. Kūrinys atrinktas iš daugiau nei 1 474 darbų, kuriuos pateikė menininkai iš 63 šalių, o parodoje iš viso bus rodomi 52 portretai.
Tuo pat metu Vilniaus dailės akademijoje jau vyksta baigiamųjų darbų paroda, kurioje pristatomi bakalauro, magistro ir doktorantūros studentų darbai. Ekspozicijos išsidėsčiusios įvairiose erdvėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Telšiuose, o jose dalyvauja daugiau nei 400 jaunųjų kūrėjų.
Gataveckai įsitikinę, kad ši paroda tampa svarbiu momentu, atskleidžiančiu naują Lietuvos menininkų kartą ir jų gebėjimą idėjas paversti konkrečiais kūriniais, nepaisant vis greitėjančio pasaulio tempo.
