Verslininkas Laurynas Suodaitis šiandien vis dažniau matomas ne verslo renginiuose ar viešuose vakarėliuose, o leidžiantis laiką su svarbiausiu žmogumi savo gyvenime – sūnumi Laurynu. Atostogos, kelionės, kasdienės akimirkos ir nuoširdus ryšys su vaiku tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Vis dėlto aplinkinių reakcijos vis dar stebina.
35-erių vyras neslepia, kad žmonių žvilgsniai dažnai būna kupini nuostabos. Vieni smalsiai stebi, kiti šypsosi, o dar kiti negali nuslėpti susižavėjimo matydami tėtį, kuris vienas rūpinasi mažamečiu vaiku. Nors daugeliui tai turėtų atrodyti savaime suprantama, Laurynas pastebi, kad visuomenė vis dar nėra visiškai pripratusi prie tokio vaizdo.
Šių metų Tėvo diena jam bus ypatinga. Ją kartu su trejų metų sūnumi jis pasitiks Vokietijoje. Tą savaitgalį šeima susirinks į pusbrolio vestuves, todėl laukia ne tik graži šventė, bet ir galimybė pabūti tarp artimųjų.
Laurynas pasakoja, kad jo mamos pusės giminė yra labai gausi, todėl šeimos susibūrimai visuomet būna triukšmingi, kupini bendravimo ir šiltų emocijų. Būtent tokia atmosfera jam itin artima. Tačiau net ir tokios šventės akivaizdoje svarbiausia lieka viena detalė – galimybė būti kartu su sūnumi.
Pasak jo, vieta ar aplinkybės tądien neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, kad šalia bus Laurynas – berniukas, dėl kurio jis gali vadintis tėčiu. Ši diena jam yra ne tik proga priimti vaiko sveikinimą, bet ir akimirka dar kartą prisiminti atsakomybę bei pareigas, kurias atneša tėvystė.
Nors šiandien jų bendravimas atrodo natūralus ir tvirtas, gyvenimas po santykių su Viktorija Siegel griūties susiklostė kitaip, nei jis kadaise įsivaizdavo. Kai pora pradėjo dalytis sūnaus globa, berniukas buvo dar visai mažas. Daug kam atrodė, kad tokia situacija neišvengiamai taps didžiuliu iššūkiu.
Tačiau pats Laurynas sako, kad tėvystė jam niekada nebuvo tik epizodinis vaidmuo. Nuo pat pirmųjų sūnaus gyvenimo dienų jis aktyviai dalyvavo jo auginime ir kasdienėje priežiūroje. Todėl išsiskyrimas nepakeitė jo santykio su vaiku.
Jis puikiai prisimena pirmuosius mėnesius po sūnaus gimimo. Būdavo naktų, kai mažylį kankindavo pilvo diegliai ar kiti kūdikiams būdingi negalavimai. Tada tekdavo ilgai sūpuoti, raminti ir ieškoti būdų, kaip padėti vaikui pasijusti geriau.
Po tokių naktų, kaip prisimena Laurynas, užtekdavo vos kelių minučių atsigulti į patogią padėtį, ir nuovargis akimirksniu nuguldydavo miegoti. Tačiau net ir sudėtingiausios akimirkos neatrodė našta.
Būtent todėl, pasikeitus šeimos situacijai, jis nesijautė staiga įmestas į nepažįstamą pasaulį. Sūnaus priežiūra jam buvo pažįstama nuo pirmosios dienos. Jis nebuvo atsitraukęs nuo kasdienių rūpesčių, todėl ir vėliau nereikėjo mokytis visko iš naujo.
Šiandien Laurynas pripažįsta, kad gyvenimas ne visada klostosi taip, kaip planuojame. Vis dėlto patirtys, kurias atneša išbandymai, stiprina. O ryšys su sūnumi, nepaisant visų pokyčių, tapo dar tvirtesnis ir prasmingesnis.
Tėvystė jam yra ne tik atsakomybė ar pareiga. Tai kasdienis džiaugsmas, bendri nuotykiai, pokalbiai ir akimirkos, kurios primena, kas gyvenime iš tiesų svarbiausia. Ir nors jo istorija nėra tradicinė, būtent ji padėjo suprasti, kiek daug gali reikšti buvimas šalia savo vaiko kiekviename jo augimo etape.
