Lietuvos alpinizmo pasaulį sukrėtė dramatiškos ir itin pavojingos naujienos iš pačių pasaulio stogų, kur vos neįvyko baisi tragedija. Garsus šalies alpinistas Saulius Damulevičius ryžosi neįtikėtinai pavojingam iššūkiui – jis bandė šturmuoti Everesto viršūnę visiškai vienas, nenaudodamas jokio papildomo deguonies aparato ir atsisakęs vietinių šerpų pagalbos. Tačiau ši ekstremali kelionė vos nesibaigė pačiu baisiausiu scenarijumi. Būdamas visai netoli savo išsvajoto tikslo, vyras buvo priverstas priimti sunkiausią sprendimą savo gyvenime ir apsisukti atgal. Apie tai, kokį košmarą jam teko išgyventi aukštai kalnuose, kaip sekundėmis seko jo brangios jėgos ir kaip vyko ši kraują stingdanti gelbėjimosi operacija, alpinistas pirmadienį atvirai ir jautriai pasidalijo savo asmeninėje feisbuko paskyroje.
Išvykdamas į šią sudėtingą ekspediciją, lietuvis turėjo labai paprastų ir žmogiškų vilčių. Saulius Damulevičius neslepia, kad nuoširdžiai sau linkėjo, jog visas šis sunkus žygis praeitų ramiai, be jokių netikėtų nuotykių ir didelių dramų. Jis tikėjosi tiesiog ramių, vienas po kito sekančių įkopimų, kurstomas monotoniškos sėkmės. Deja, kai žmogus nusprendžia vaikščioti ant pačių pavojingiausių savo galimybių ribų keteros, tikėtis, kad likimo kortos visada kris tik tavo naudai, yra daugiau nei naivu. Kalnuose visada lieka per daug visiškos nežinomybės ir per daug nenuspėjamų veiksnių, kurie bet kurią akimirką gali pakreipti galutinį rezultatą į vieną ar kitą pusę, kartais netgi labai tragišką.
Maža to, šis konkretus sezonas kalnuose buvo visiškai neeilinis ir pažymėtas didžiule įtampa. Pasak sportininko, nuolatiniai pavojai Khumbu ledyne tiesiog neleido laiku pradėti būtinų rotacijų, o dėl uždaryto maršruto iš Kinijos pusės susidarė milžiniškas kopiančiųjų skaičius. Viską dar labiau apsunkino visiškai nepalankios ir nepatikimos orų prognozės. Tokiomis sąlygomis gegužės 26 dieną, tiksliai 21.40 valandą, alpinistas pradėjo savo lemiamą kopimą link pačios viršūnės nuo Pietų balno, esančio 7950 metrų aukštyje. Tačiau beveik iškart, žengus pirmuosius žingsnius, vyrą užklupo negera nuojauta. Jis suprato, kad kažkas yra labai negerai. Nepaisant milžiniškų fizinių pastangų ir nuolat keičiamų kopimo strategijų, jo judėjimo tempas buvo tragiškai per lėtas.
Po beveik devynių valandų sekinančio ir sekinančio kopimo Saulius Damulevičius pagaliau pasiekė vietą, kuri kalnuose vadinama „Balkonu“ ir yra maždaug 8400 metrų aukštyje – tai buvo tik pusė kelio iki viršūnės. Tuo momentu jam tapo visiškai akivaizdu, kad toks lėtas tempas yra tikras bilietas į vieną pusę, iš kurios sugrįžti gyvam nebus jokių šansų. Alpinistas suprato, kad ši baisi problema greičiausiai yra grynai medicininio pobūdžio – jam prasidėjo kalnų liga. Jei jis skubiai nepradės leistis žemyn, ši būklė vos per kelias valandas pasieks mirtiną stadiją.
Sprendimas apsisukti ir palikti savo svajonę niekada nebūna lengvas, o ypatingai sunkiai jis slėgė šį kartą, kai alpinistas jautė tokį didžiulį visuomenės palaikymą. Mintyse nuolat sukosi kuriamas filmas, už nugaros stovėjo ištikimi rėmėjai, o rankose plazdėjo garbingos protėvių vėliavos. Tačiau sveikas protas nugalėjo – Kalnas čia stovės visada, o priėmęs teisingus sprendimus dabar, Saulius Damulevičius galės čia sugrįžti ateityje, daug geriau pasiruošęs ir turėdamas galimybę kopti kur kas geresnėmis oro sąlygomis.
Drama tuo nesibaigė. Tik pradėjęs leistis žemyn, vyras pajuto, kad dėl kelių kadrų ir noro išsiųsti žinutę aukščiausiame taške, jis stipriai pašalo dešinės rankos pirštus. Kadangi visur buvo ištemptos fiksuotos virvės, nusileidimas pradžioje vyko gana sklandžiai. Tik pasiekus Pietų balną, fizinės jėgos pradėjo po truputį visiškai apleisti lietuvį – jis pradėjo vis dažniau tiesiog sėstis ant šalto sniego ir desperatiškai ilsėtis. Pasiekęs C4 stovyklą, jis susirado visiškai tuščią „14 summit ascent“ palapinę, kurią anksčiau naudojęs Povilas jau buvo išėjęs žemyn, o kitas alpinistas Caylandas dar nebuvo grįžęs iš savo įkopimo. Šioje palapinėje, trumpoje šilumoje, Saulius nusnaudė apie valandą ir susirašė su specialistais dėl nušalusių pirštų skubaus gydymo. Tuomet jis pradėjo krautis daiktus į kuprinę, nes dalį jų buvo palikęs čia dar prieš šturmą.
Po kurio laiko į palapinę pagaliau grįžo Caylandas. Jiems besikalbant, lietuvį netikėtai pradėjo draskyti stiprus kosulys – toks intensyvus, kad po kiekvieno priepuolio jis sunkiai galėjo įkvėpti bent gurkšnį oro. Suvokimas buvo žiaurus: reikalai prastėja kosminiu greičiu ir jam skubiai reikia leistis dar žemiau. Apie 17 valandą jis paliko palapinę ir visiškai vienas pradėjo sunkią kelionę link Lotsės C4 stovyklos, esančios 7700 metrų aukštyje. Tačiau praėjus vos kelioms minutėms, jį vėl pagavo žiaurus kosulys – dusulys tik intensyvėjo. Jausmas buvo toks, lyg kažkas būtų stipriai užspaudęs gerklę rankomis. Aplinkui labai gražiai snigo, tačiau sportininkui akyse pradėjo tiesiog tamsėti.
Kovodamas dėl gyvybės, jis išgėrė vaistų nuo aukštuminės ligos, dar kelias minutes padvejojo, bet dusimui tik stiprėjant, nusprendė nelaukti. Saulius informavo budinčius draugus Lietuvoje ir savo „Garmin inreach“ įrenginyje inicijavo oficialų tarptautinį pagalbos prašymą – SOS. Savo artimiesiems jis perdavė žinią, kad lengviausia jam padėti būtų tuo atveju, jei kas nors su deguonies balionu ateitų iš C4 stovyklos, kuri buvo visai čia pat. Alpinistas bandė eiti toliau, bet vėl kosėjo, vėl duso – kaskart vis sunkiau ir sunkiau sugebėdamas atsikvėpuoti.
Tą akimirką, maždaug minutei, jį apėmė tikra ir stingdanti mirties baimė. Atėjo baisus supratimas, kad greičiausiai jokia pagalba laiku neateis arba ateis per vėlai. Vienintelis būdas išgyventi šioje mirties zonoje – pačiam kuo greičiau judėti žemyn. Bet kaip įveikti tą žudantį dusulį? Visgi žmogaus kūnas, kuris desperatiškai nori išgyventi, privalo adaptuotis prie baisiausių sąlygų. Saulius Damulevičius prisiminė ankstesnes panašias situacijas kalnuose, prisiminė tą jausmą, kai negalėjo įkvėpti, kuomet jį praeityje buvo partrenkęs automobilis. Tuomet pirminę panikos baimę pakeitė šaltas bandymas nusiraminti, suvaldyti emocijas ir, kad ir po labai mažą žingsnelį, bet gauti bent šiek tiek oro, kol situacija stabilizuosis.
Jis pradėjo judėti labai lėtai, bandydamas kvėpuoti išskirtinai tik per nosį, kad nesukeltų naujo kosulio priepuolio ir po jo sekančio dusulio. Tikslas buvo vienas – kuo mažiau streso kvėpavimo takams. Taip jis nukeliavo pirmus dešimt metrų, kas buvo maža, bet labai svarbi pergalė. Tuomet įveikė dar šimtą metrų – tai buvo dar viena laimėta kova prieš mirtį.
Pasiekęs statų nusileidimą link Lotsės, C4 stovykloje jis sutiko du nešikus, kurie visiškoje tamsoje kopė aukštyn su deguonies balionais. Saulius paklausiau jų, ar jie atėjo būtent jam į pagalbą, tačiau šie net nesuprato, apie ką eina kalba. O pats alpinistas, su kiekvienu nusileistu metru žemyn jausdamasis vis geriau ir geriau, nieko iš jų nebeprašė. Taip visiškai vienas, akloje tamsoje, iki 2 valandos nakties jis sėkmingai pasiekė C3 stovyklą, esančią 7050 metrų aukštyje. Prieš pat patį nusileidimą į stovyklą, jo telefoną pasiekė žinutė iš gelbėjimo pagalbos tarnybos, kurioje buvo rašoma, kad atseit juo jau rūpinasi šerpai, o C4 stovykloje jam duoda maisto, vandens ir gelbėjančio deguonies. Šis pranešimas sukėlė didžiulį pyktį. Alpinistas neslepia, kad labai supyko ir nusivylė tokiu neatsakingu žinią paskelbusios kompanijos elgesiu, nes jų paskelbtas viešas melas, kitaip susiklosčius aplinkybėms, galėjo kainuoti jam pačią gyvybę.
C3 stovykloje lietuvį galiausiai pasitiko iš žemesnės C2 stovyklos specialiai atėję šerpų gidai Pemba ir Temingma. Jie iškart davė nukentėjusiam vyrui atsigerti, tuomet pats alpinistas užsikaitė savo viryklę ir pasidarė šilto gėrimo likusiai kelionei. Jis atsakingai surinko savo anksčiau paliktas šiukšles, šerpai uždėjo jam ilgai lauktą deguonies kaukę ir visi kartu pradėjo saugų nusileidimą į C2 stovyklą.
Nuo tos akimirkos viskas vyko labai greitai. C2 stovyklą komanda pasiekė jau paryčiais. Apie 9 valandą ryto atskridęs gelbėtojų sraigtasparnis pirmiausia jį nugabeno į EBC, paskui skubiai pervežė į Luklą, o iš ten – tiesiai į Katmandu oro uostą. Iš čia Saulius Damulevičius buvo nuvežtas tiesiai į ligoninę detaliam sveikatos patikrinimui ir apžiūrai, po kurios gydytojai jį paleido gydytis pačiam viešbutyje.
Šiuo metu lietuvis jau yra pakeliui namo į gimtinę. Į Vilnių jis grįžta šiandien, birželio 1 dieną, 19.30 valandą. Grįžęs jis iškart tęs būtiną gydymą. Tačiau dar šią savaitę, preliminariai ketvirtadienį, kartu su kolegomis Daiva ir Irmantu jie planuoja suorganizuoti oficialų susitikimą, kuriame visuomenei daug plačiau papasakos apie šią kvapą gniaužiančią ekspediciją. Už operatyvią pagalbą ekspedicijos ir sudėtingos gelbėjimo operacijos metu Saulius nuoširdžiai dėkoja Tadui Jeršovui, Algimantui Kurui, „Kalnų gydytojos užrašai“, Rishi Bhandari bei visiems į pagalbą atėjusiems šerpų gidams. Taip pat sportininkas išreiškė didžiulę padėką ekspedicijos rėmėjams, partneriams bei draugams. „Mūsų vėliavos plevėsuos aukštai. Kitą kartą!!!“ – pabaigoje emocingai akcentavo Lietuvos alpinistas. Primename, kad Saulius Damulevičius yra pirmasis lietuvis, sėkmingai įkopęs į K2 ir Gašerbrumą.
